KODĖL DIEVAS LEIDŽIA KENTĖTI?

Mes gerai jaučiamės, tikėdami Dievu, kai viskas gerai. Bet užtenka atsitikti tragedijai, ir greitai pradedame abejoti pačiu Jo egzistavimu.

Pasižiūrėkime į dvasinę pasaulio būklę. Agnostikai - žmonės, skeptiškai vertinantys aukščiausiojo, protingo Kūrėjo, kuris valdo visatą, egzistavimą, - daro įtaką mokymo, mokslo ir valstybės valdymo politikai. Kančių pasaulyje egzistavimas yra dažniausias agnostikų tikėjimo Dievu trūkumo pateisinimas.

Nesuprasdami daugybės priežasčių, dėl ko kyla kančios, jie daro išvadą, kad nei Dievas, nei religinės aukos neišsprendžia pasaulio problemų. Kaip pastebėjo britų istorikas ir rašytojas Polas Džonsonas: "Aš įtariu, kad blogio problema labiau mąstančius žmones atstumia nuo religijos daugiau nei kokie kiti sunkumai."

Europoje, pavyzdžiui, agnosticizmas veši. Ten rimtas religinio tikėjimo irimas prasidėjo, kai milijonų europiečių namus užgriuvo nežmoniškos Pirmojo pasaulinio karo kančios ir mirtys. Per 10 milijonų mirė, dar 20 milijonų nukentėjo per tą didžiulį konfliktą.

Britų rašytojas Deividas L. Edvardsas rašė: "Europos patirtis mokslo amžiuje ne kartą parodė, jog tikėjimą Dievu gali užgožti kančia" (The Futures of Christianity (Krikščionybės bruožai), p. 339). Jis paaiškino, kaip tai atsitiko: "Pirmasis pasaulinis karas buvo didelė [religinė] katastrofa. Jis padarė mažiau fizinės žalos nei Antrasis pasaulinis karas, bet krikščionybei - kur kas daugiau... Labai mažai europietiškų bažnyčių tradicijų pritaikytos dvasinei krizei... Jos visos skatino savo narius melsti pergalės ir saugumo, o pamatė, kad nuodingų dujų debesis užstoja visas doktrinas, kurios atrodė tokios ryškios taikos metu... Būtent karas nepaprastai pakenkė senajam bažnyčių mokymo stiliui, kur Dievas buvo valdomas kaip kunigas savo parapijoje" (p. 306-307).

Nuo tada dauguma europiečių ėmė tikėti, kad tikėjimas Dievu vargiai pateisinamas. Daugelis mano, kad Dievas buvo kurčias iš šlapių I Pasaulinio karo apkasų ir II Pasaulinio karo nacių mirties stovyklų sklidusioms vaitonėms. Šita abejonių banga Europoje buvo tokia stipri, kad kai kuriose srityse daug senų bažnyčių pastatų buvo parduota įsteigti knygynus, kontoras ar net naktinius klubus.

Kaip sutaikyti kančias ir skausmą su Biblijoje aprašytu mylinčiu Dievu? Kodėl Jis leidžia klaikias nelaimes, apėmusias žmoniją? Ar Biblija paaiškina kančias? Ar ji atskleidžia Dievą, kuris gali valdyti visatą? Jeigu Jis turi tokią galią, kodėl tuojau pat nenutraukia nelaimių?

PASIRINKIMO LAISVĖ AR LAISVĖ NUO KANČIŲ?

Jeigu norime aiškiai suvokti, kodėl Dievas leidžia kentėti, turime atsakyti į kitą svarbų klausimą. Kaip galime turėti tikrą pasirinkimo laisvę ir dar gauti laisvę nuo kančių? Mes baisiai trokštame abiejų. Bet ar tai įmanoma turėti vienu metu?

Jeigu reiktų išskirti, koks idealas praktiškai garbinamas Vakaruose, tai būtų laisvė. Laisvė yra pamatinis mūsų socialinės sistemos akmuo. Daugelis gintų laisvę ir apsisprendimą, negailėdami gyvybės.

Pats Dievas davė žmonėms laisvę ir pasirinkimą. Iš tiesų tai yra didžiojo Dievo plano dalis. Jis neverčia mūsų eiti kuriuo nors konkrečiu keliu, leidžia pasirinkti, kuriuo keliu norime eiti. Apie pasirinkimą Dievas kalbėjo senovės Izraeliui: "Šaukiu šiandien liudytojais dangų ir žemę, kad leidau tau pasirinkti gyvenimą ir mirtį, palaiminimą ir prakeikimą. Tad pasirink gyvenimą..." (Pakartoto Įstatymo 30:19).

Rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis aistringai išreiškė dominuojantį Vakarų požiūrį į laisvą valią. 1864 metais savo "Pogrindžio užrašuose" rašė apie mūsų poreikį apsispręsti: "Žmogui reikia tik laisvos valios, nesvarbu, kiek ji kainuos ir kur nuves."

Bet kokie laisvos žmogaus valios privalumai ir trūkumai? Reikia turėti galvoje, kad pasirinkimo laisvė leidžia tiek geras, tiek blogas išdavas. Kaina gali būti didžiulė. Mūsų pasirinkimai gali vesti į pražūtingas pasekmes.

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje, kaip ir dabar, žmonės galėjo laisvai rinktis. Tautų vadai padarė lemtingus sprendimus. Puikybė, užsispyrimas, strateginiai tvarkaraščiai ir painios politinės bei karinės sąjungos prisidėjo prie I Pasaulinio karo pradžios. Susiklosčius aplinkybėms kariaujančios tautos pasijuto užspęstos giliame nuolatinio ir nesibaigiančio jaunų kareivių žudymo tarpeklyje. Panašių pavyzdžių rasime per visą istoriją.

Tačiau visame tame chaose nereikia klausti, ar Dievas yra ir klauso į jį patekusių, bet ar jie klausosi Jo.

Paulius glaustai nusako žmonių padėtį: "Jų kojos eiklios kraują pralieti, jų keliuose griuvimas ir vargas. Jie nepažino taikos kelio" (Romiečiams 3:15-17). Gaila, bet ne visada kančios, sugriovimai, galvos skausmas krenta ant tų, kurie priėmė blogus sprendimus. Daug mūsų pasirinkimų pasekmių vienodai krenta ir ant nekaltųjų. Dažnai nuskriaudžiami nekalti žmonės. Labai dažnai tie, kurie niekuo neprisidėjo prie blogo sprendimo, nukenčia labiausia.

Mozė patvirtina šį principą: "Viešpats yra kantrus ir kupinas gailestingumo, atleidžiantis neteisybes ir nusikaltimus, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos" (Skaičių 14:18). Kai kurių nuodėmių pasekmės tęsiasi per kartas.

Blogi žmonijos pasirinkimai yra daugumos kančių, kurias regime pasaulyje, priežastis.

AUKŠČIAUSIOJI DIEVO VALDŽIA

Tik Šventieji Raštai atskleidžia tikrus ir amžinus žmonių kančių sprendimus. Į Dievo Žodį turime žiūrėti, kad išspręstume savo problemas.

Dievas apreiškė pranašui Jeremijui, kad praėjus 70 metų Babilono nelaisvėje kai kuriems žydų žmonėms bus leista grįžti į gimtinę. Jie atstatysią Jeruzalės miestą ir šventyklą.

Kad išpildytų šitą pranašystę, Dievas veikė ir tikriausiai valdė kai kuriuos Kipro, Persijos karaliaus, mintis bei sprendimus. Jis "išjudino Kiro sielą", kad karalius išleistų įsaką, leidžiantį atstatyti Jeruzalę bei šventyklą.

Galime suprasti, kad priežastis, dėl ko Dievas nesulaiko žmonių kančių ir sielvarto žemėje, nėra ta, jog Jis neturi galios valdyti tai, ką žmonės daro. Jis gali valdyti net esančius aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Mes matome, kad Jis pasirinko naudoti tą galią labai taupiai.

Dievas turi planą, didingą tikslą, kurio siekia. Tas didingas planas reikalauja, kad Jis leistų žmonėms elgtis pagal laisvą jų valią. Mes turime galimybę pasirinkti sprendimus prieš Jo įstatymą. Dievas, vykdydamas savo planą, leidžia žmonėms rinktis tai, kas prieštarauja jo tobulai valiai.

KODĖL KENČIAME?

Garsus rašytojas taikliai paklausė: "Jeigu Dievas yra neribotai geras ir neribotai galingas, kodėl iš viso turėtų egzistuoti blogis?" Mes visi norime atsakymo į šį klausimą.

Dievas atskleidžia savo tikslą, kodėl leidžia nelaimes dabartinėje eroje, kai turime kovoti su savo destruktyvia prigimtimi ir suvokimu. Būtent laisva mūsų valia - pasirinkimo laisvė, laisva moralė - duoda raktą į supratimą, kodėl Dievas leidžia egzistuoti blogiui ir kančioms.

Pirmoje Biblijos knygoje pasaskojama apie du medžius, kuriuos išaugino Dievas. Vienas reiškė gyvenimo ir gausių palaiminimų kelią, kitas - kelią į skausmą, nelaimes ir kančias. Jis davė Adomui ir Ievai pasirinkti iš dviejų medžių. Bet nepaliko pirmųjų mūsų tėvų tamsoje. Jis paaiškino pasirinkimų pasekmes ir netgi liepė nepasirinkti klaidingai (Pradžios 2:158-17; plg. 3:3).

Nors žmogaus Kūrėjas aiškiai įspėjo pirmąjį žmogų nevalgyti gero ir blogo pažinimo medžio vaisių, Jis neapsaugojo Adomo ir Ievos nuo klaidingo pasirinkimo. Dievas sutvėrė juos pagal savo atvaizdą ir davė jiems laisvę rinktis.

Dievas yra švento, teisingo charakterio pavyzdys. Jis pasirinko visuomet daryti tai, kas išmintinga ir gera. Jokia aukštesnė jėga Jo neverčia būti teisiuoju. Teisumas visuomet buvo ir bus Jo gyvenimo būdas. Jo prigimtis - meilė, aukščiausia Jo tobulo charakterio išraiška (1 Jono 4:8, 16).

Kadangi Dievas norėjo, kad būtume į Jį panašūs, Jis nepadarė mūsų automatais. Jeigu būtų padaręs, neturėtume galimybės kurti teisų charakterį, kokį turi jis. Jis negali sukirpti mūsų pagal savo dvasinį atvaizdą. Kad sukurtume charakterį, turime įvertinti savo pasirinkimus ir numatyti jų pasekmes. Turime rinktis tarp gėrio ir blogio, išminties ir kvailystės, nerūpestingumo ir budrumo.

Šitą pjovimo, ką pasėjai, principą Paulius paaiškino Galatams 6:7-8. The New International Version (Nauja tarptautinė versija) šitą eilutę interpretuoja labai aiškiai: "Neapsigaudinėk: Dievo negalima apgauti. Žmogus pjauna, ką pasėjo. Tas, kuris sėja, kad patenkintų savo nuodėmingą prigimtį, iš tos prigimties pjaus griovimą; tas, kuris sėja, kad patenkintų Dvasią, iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą."

Biblijos įrašai rodo, kad Dievas retai kišasi į laisvą žmogaus valią pasirinkti. Biblijoje randame pavyzdžių, kai Dievas laikinai įsikišo sulaikyti tautos arba asmens laisvę pasirinkti veiksmo kursą; kai kuriais atvejais, kad apsaugotų savo tarnus, kitais - kad išpildytų pranašystę.

Vieną kartą Jis privertė karalių Saulių "pranašauti" ne savo noru, kad apsaugotų Jo tarną Dovydą. Bet po to Saulius grįžo prie senų įpročių.

Dievas taip pat įsikišo, kad apgintų Abraomo žmoną Sarą nuo neteisėtų karaliaus ketinimų. Dievas dažnai įsikišdavo į žmonių reikalus, kad padėtų ar apgintų ištikimus savo tarnus.

Apskritai Dievo planas geriausiai vykdomas, kai Jis duoda žmonėms pasirinkimo laisvę: leidžia įvykiams eiti savo vaga, net jei neapgalvoti ir klaidingi sprendimai kartais atneša mums milžiniškų kančių. Kitaip nesužinotume teisingo elgesio svarbos ir pilnai nesuvoktume baisių nuodėmingo elgesio pasekmių.

Pavyzdžiui, Dievas nesaugo žmonių nuo besaikio alkoholio vartojimo. Jis neatima iš jų pasirinkimo laisvės, kaip ir neapsaugo nuo kankinančių pasirinkimo pasekmių. Bet jeigu alkoholikas nuoširdžiai sieks dvasinės galios ir pagalbos iš Dievo, kad įveiktų savo silpnybę, Dievas per Jėzaus Kristaus įsikišimą mielai jam padės (Žydams 2:16-18; 14-16). Dievo ausys visuomet atviros žmonių, kurie nuoširdžiai trokšta laikytis Jo įsakymų, maldoms (1 Petro 3:12).

ŠĖTONO INDĖLIS Į KANČIAS

Šėtonas yra pagrindinė žmonių kančių priežastis. Biblija mini "senąją gyvatę, kuri yra Velnias ir Šėtonas" (Apreiškimo 20:2), kuris valdo žmoniją kaip "kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose" (Efeziečiams 2:2). Kaip "šio amžiaus dievas" (2 Korintiečiams 4:4), Šėtonas yra daugelio žmonių nelaimių kurstytojas.

Petras įspėja krikščionis, kad jų "priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti" (1 Petro 5:8). Alegorijoje apie sėjėją ir sėklą Jėzus pasakoja, kad kai tik daug žmonių išgirsta jiems paaiškintą Dievo Žodį, "tuoj pat ateina šėtonas ir išplešia jų širdyje pasėtąjį žodį" (Morkaus 4:15).

Apaštalas Paulius prašė Timotiejaus paaiškinti ir įspėti "prieštaraujančius", kad jie "atsipeikėtų nuo pinklių velnio, kuris pavergęs juos savo valiai" (2 Timotiejui 2:25-26). Jėzus siuntė Paulių pas pagonis "atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono valdžios - į Dievą" (Apaštalų darbų 26:18).

Iš šitų ištraukų matome, kad šėtonas turi didžiulę ir visa apimančią galią žmonijai. Ar didelė jo įtaka? Biblija sako, kad "visas pasaulis yra piktojo" (1 Jono 5:19).

Prieš Kristaus sugrįžimą šėtonas su savo demonais sukels nelaimių laikotarpį, kuris bus baisesnis už žmonių kada nors patirtas tragedijas (Mato 24:21-22). Jis sukels mums neįsivaizduojamas kančias.

Tuo metu šėtonas klaidins žmoniją per "nedorėlį", kurio įtaką "šėtonui veikiant, lydės visokios jėgos, ženklai ir netikri stebuklai ir visokia neteisumo apgaulė..." (2 Tesalonikiečiams 2:9-10).

Šėtono įtaka yra nuomonių skirtumų bei priešiškumo tarp tautų, rasių, religijų ir individų priežastis. Biblija vadina jį "gundytoju" (Mato 4:3; 1 Tesalonikiečiams 3:5). Jis naudojasi mūsų silpnybėmis, kad sugundytų ir įtrauktų į nuodėmę, supriešintų vieną su kitu (1 Korintiečiams 7:5). Taip jis paveikia žmonių požiūrį ir elgesį, kurie sukelia konfliktus, širdies skausmą bei mirtį.

Tačiau Dievas apriboja šėtono galią ir įtaką žmonijai (Jobo 1:12; 2:6). Dievas neleis šėtonui sugriauti savo žmonijos išganymo planą. Dievas niekada neatsižadės aukščiausios žmonių reikalų kontrolės.

DIEVIŠKO CHARAKTERIO SVARBA

Daug žmonių spėlioja: kodėl Dievas iš pradžių tiesiog nesukūrė žmonių kaip dvasinių būtybių be žmogiškos prigimties? Kodėl jis pirma padarė mus fizinius - iš žemės dulkių, - o paskui žada amžinąjį gyvenimą, jeigu atsispirsime savo kūno silpnybėms?

Jeigu Dievas gali viską, kodėl nesukūrė mūsų su tobulu charakteriu? Kitaip sakant, koks šito sunkaus ir sekinančio fizinio gyvenimo tikslas? Ar negalima išvengti skausmo ir kančių?

Žinoma, Dievas galėjo taip padaryti, jeigu būtų norėjęs sukurti mus be asmeninio charakterio, kurio mums reikia darant sprendimus. Viskas grįžta prie laisvos mūsų valios, pasirinkimo laisvės. Pats Dievas turėjo pasirinkti, kokį žmogų sukurti. Galėjo padaryti mus automatais, veikiančiais kaip užprogramuoti robotai, kurių vienintelis veiksmas - vykdyti kūrėjo instrukcijas. Tačiau Jis pasirinko sukurti mus panašius į save, galinčius rinktis pagal savo žinojimą ir charakterį. To reikia, kad gero pasimokytume iš blogo ir kad Dievui padedant bei vadovaujant pamažu savo sprendimais vystytume charakterį.

Dievas dar nebaigė mūsų. Mes tebesame Jo kūrinys. Jis kuria mumyse "teisumą ir tiesos šventumą" - savo charakterį.

Kadangi esame žmonės, mūsų charakteris nėra tvirtas; jis nepastovus. Mes galime keisti savo mąstyseną ir elgesį. Galime daryti klaidas ir iš jų mokytis. Galime pasinaudoti savo gerų ir blogų pasirinkimų vaisiais.

Kadangi galime keisti mąstyseną - ir gailėtis dėl savo klaidų, - Dievas gali keisti mus dar labiau ir sukurti mumyse valią bei sugebėjimą tvirtai atskirti gera nuo bloga. "Nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo" (Filipiečiams 2:13).

Žinoma, Dievui reikia, kad pirma mes pažintume ir noriai keistume blogą savo elgesį, leisdami Jo Dvasiai įgalioti mus atlikti tuos pasikeitimus. Mes galime tapti nauju žmogumi "pagal Dievą teisume ir tiesos šventume".

Biblija vartoja žodį širdis apibūdinti slapčiausias mintis, akstinus ir požiūrius. Dievas žino, kas mūsų galvoje. Jis įvertina mūsų ketinimus ir motyvaciją (Žydų 4:12-13). Vidiniai mūsų charakterio bruožai Jam reiškia daugiausia. Jis vertina mūsų elgesį pagal tai, kas yra mūsų širdyje (plg. Jeremijo 17:10; Pakartoto Įstatymo 10:12).

Jeigu savo valia atsiduosime Dievui, Jis įgalios mus per Šventąją Dvasią gyventi pagal teisumo principus, kuriuos Jis nurodo savo įstatymuose. Kiekvienas iš mūsų turi būti "tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis, tiksliai perteikiančiu tiesos žodį" (2 Timotiejui 2:15). Studijuodami Raštus mes galime "taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui" (2 Timotiejui 3:16-17). Dievas rašo tai, ką skaitome savo širdyse, per savo Dvasią (Žydams 8:10; 2 Korintiečiams 3:3), palikdamas tai amžina mūsų mąstymo ir prigimties dalimi.

Mes susiduriame su išbandymais ir sunkumais, kad Dievas galėtų žinoti, kaip atsidavę mes Jo gyvenimo keliui. Jis turi išsiaiškinti, ar mūsų charakteris iškęs vargus ir kančias. Tik tada Jis galės patikėti mums galias, kurios ateis su amžinuoju gyvenimu. Šis gyvenimas skirtas ne tik kurti charakterį, bet ir jį išmėginti.

Netgi teisieji yra išmėginami, norint sužinoti, ar jie lieka ištikimi savo atsidavime Dievui (Psalmių 11:5). Kai susiduriame su sunkiu pasirinkimu, Dievas gali matyti, kokie atsidavę Jam esame. Tik kai paklūstame Jam, nepaisydami grėsmės, pilnai atsiskleidžia mūsų charakterio gelmė. Paulius sako, jog "mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę; ištvermė - patirtį, patirtis - viltį" (Romiečiams 5:3-4, plg. Apreiškimo 2:10).

ŽODYNĖLIS

Patepti: Užlašinti aliejaus ant žmogaus galvos prašant išgyti (Jokūbo 5:14-16). Aliejus simbolizuoja Dievo Dvasią, kuri yra Dievo galia.

Charakteris: Sugebėjimas, noras ir pasiryžimas daryti ir vykdyti teisingus moralinius, etninius ir dvasinius pasirinkimus, nepaisant aplinkybių, spaudimo ir polinkio daryti atvirkščiai.

Ištvermė: Sugebėjimas išlaikyti užsitęsusius sunkumus ar negandas. Likimas pasirinktame kurse.

Laisva valia, laisvas pasirinkimas ar laisva moralė: Laisvė be spaudimo nuspręsti priimti ar atmesti konkrečią veikimo kryptį; sugebėjimas nebūti valdomam primityvių priežasčių (kaip instinktai) ar dieviško įsikišimo, o spręsti pačiam.

Vaisius: Sprendimo ar veiksmo rezultatas. Dvasios vaisius yra Šventosios Dvasios veikimo asmens gyvenime pasekmė.

Žmogaus prigimtis: Žmogaus bruožai, polinkiai ir elgesys. Iš esmės yra neutrali, nors laikui bėgant ima dominuoti pasitenkinimas savimi. Kaip galinčioms pasirinkti būtybėms, mums įsakyta ir iš mūsų tikimasi, kad atsispirsime savimotyvacijos traukai ir atsiliepsime į Šventosios Dvasios vadovavimą.

Persekiojimas: Sielvartas, įžeidinėjimas, priekabiavimas ar mūsų asmens arba charakterio žeminimas. Persekiojimas už paklusnumą Dievui leidžia mums kentėti dėl teisumo. Toks persekiojimas gali būti politinis, asmeninis, religinis ar psichologinis.

Sutaikinimas: Atstatymas, išsiskyrimo priešprieša. Mes susitaikome su Dievu Tėvu, atgailaudami už nuodėmes ir priimdami Kristaus auką. Atskyrimas nuo Dievo vyksta dėl nuodėmės (Izaijo 59:1-2).

Atgaila: Požiūrio ir veiksmų pakeitimas. Mes atgailaujame supratę, kad pasukome ne tuo keliu, sustojame, apsisukame ir pradedame eiti teisinga linkme. Dvasinė atgaila - tai tikras gailestis ir pasiryžimas daryti tai, kas teisinga.

Atlygis: Tai, ką Dievas duoda tiems, kurie teikia Jam malonumą. Plačiausia prasme atlygis yra tai, ką gauname už savo gerus ar blogus veiksmus. Negalime pelnyti savo išganymo, nes tai Dievo dovana (Romiečiams 6:23), tačiau alegorija apie talentus Kristus parodo, jog kai kurie gaus didesnį atlygį Dievo karalystėje už tai, kad tarnavo savo Kūrėjui (Mato 25:14-3). Teisieji pjauna galutinį savo atlygį teisybės atkūrimo metu.

Aukščiausia (Dievo) valdžia: Nepaneigiama Dievo valdžia, galia ir autonomija. Kūrėjas yra aukščiausioji valdžia todėl, kad niekas sėkmingai negali abejoti Jo viršenybe.

Kančia: Skausmas, sukeltas fizinių, protinių ar psichologinių faktorių arba jų kombinacijos.

Išmėginimas: Tikėjimo, kantrybės ar ištvermės patikrinimas, verčiant kentėti arba gundant. Mes esame bandomi gyvenimo sunkumais. Tokie išmėginimai ugdo kantrybę, kuria charakterį. "Kas palūžta nelaimės metu, tas silpnas", - rašė Saliamonas (Patarlių 24:10). Sėkmingai ištverti bandymai sukuria šventą, teisiąją patirtį ir pasitikėjimą Dievu.

PUIKUS JĖZAUS KRISTUS KANČIOS PAVYZDYS

Kristus kentėjo ne dėl to, kad to nusipelnė. Jis ištvėrė kančią dėl mūsų: kad padėtų įvykdyti Dievo planą mums.

Jėzų Kristų niekino, pašiepė ir atmetė religiniai Jo laikų vadovai. Tai sukėlė Jam daug asmeninio sielvarto prieš nukryžiavimą. Kraštiečiai reikalavo Jo mirties bausmės. Galiausiai net Jo mokiniai paliko Jį vieną kentėti savo dalią. "Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs" (Izaijo 53:3). "Jis atėjo pas savuosius, o savieji Jo nepriėmė" (Jono 1:11). Jis iškentė visą žmogaus kančių gamą.

Kai per savo prisikėlimą Jėzus nugalėjo mirtį, Jis tuojau paaiškino apaštalams savo kančios būtinybę (Luko 24:46). Būdamas be nuodėmės, Jis kentėjo ne už savo, o už mūsų nuodėmes. Niekas kitas nepatyrė žmonijos likimo, užsikrovęs jį ant savo pečių. Jis prisiėmė bausmę už mūsų nuodėmes. Štai kodėl be Jo kančios ir mirties nebūtų mūsų išganymo.

Kiekvienas krikščionis turi noriai susitapatinti su Kristaus kančia. Per ją mūsų išganymas tapo galimas. Jeigu Jis savo noru nebūtų kentėjęs dėl mūsų, visi būtume pasmerkti - niekad daugiau negyventume.

Pagunda pati yra kančios ir išbandymo forma. Pats Jėzus Kristus turėjo atsispirti ir nugalėti kūno troškimus. Tai Jis padarė! Iš tiesų Jis yra vienintelis žmogus, kuris įveikė visus gundymus nusidėti (1 Jono 3:5; plg. Žydų 12:3-4).

Net ir padedant Tėvui reikėjo neįsivaizduojamos valios jėgos atsispirti šėtono gundymams ir kūno potraukiams. Skausmas, kurį Jis iškentė Getsemanėje, mums neišmatuojamas. Ten Jis tris kartus meldė Tėvo suteikti dvasinių jėgų pakelti išpranašautas Jo kančias ir nukryžiavimą. Ten Jis meldėsi taip karštai, kad "Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai" (Luko 22:44). Jis net klausė Tėvo, ar nebūtų galima šitų kančių išvengti. Bet jau kitą akimirką Jis nuolankiai pakluso savo Tėvo valiai (Mato 26:36, 39-42).

KODĖL KRIKŠČIONYS TURI KENTĖTI?

Viena iš didžiausių mįslių žmonėms yra ta, kodėl Dievas leidžia geriems žmonėms kentėti. Kam, klausia jie, stengtis gyventi pagal Dievo nurodymus, jeigu turėsime kentėti? Ši dilema atsiduria bestselerio pavadinime: When Bad Things Happen to Good People (Kai blogi dalykai nutinka geriems žmonėms).

1 Petro laiškas skirtas krikščionių kančių temai. Petras suprato žmonių, kurie gyvena dorai, kančių reikšmę prisimenant Jėzų Kristų ir Jo kentėjimus. Petras pažymi dvi kančių kategorijas. Viena - vardan teisumo, ji priartina mus prie Dievo karalystės. Kita yra visai nebūtina, nes kyla dėl mūsų pačių susikurtų problemų. Tačiau mums iš tikro reikia Dievo pagalbos kenčiant abi kančias.

Biblija ne kartą aiškina, kodėl teisieji kenčia šiame blogio amžiuje. Dauguma nelaimių kyla dėl visa apimančios šėtono įtakos žmonėms ir jų mintims bei požiūriams. (Žr. "Šėtono indėlis į žmonių kančias", p. E4).

Prieš pat nukryžiavimą Jėzus paaiškino savo mokiniams: "Jeigu jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs - ne pasaulio, bet Aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia... Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų" (Jono 15:19-20).

Paulius mums sako, kad "visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami" (2 Timotiejui 3:12; plg. 1 Petro 3:14; mato 5:11-12).

Dauguma persekiojimų, kuriuos ištveria krikščionys, iš tikro nukreipti prieš patį Kristų. Tikrasis taikinys - gyvenimas, kurį Jis gyveno ir kurio mokė. Petras tai tiksliai paaiškino: "Mylimieji, nesistebėkite, kad jus degina ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas nors keista, nes taip darosi jums išbandyti. Verčiau džiaukitės, dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte diūgauti dideliu džiaugsmu" (1 Petro 4:12-13).

Visi Dievo pranašai kentėjo už ištikimybę Jam. Dalis liko gyvi, kiti atidavė savo gyvybę. Danielius buvo įmestas į liūtų duobę už savo tikėjimą ir veiklą, bet Dievas jį išvadavo (Danieliaus 6:15-23). Trys jo draugai - Šadrachas, Mešachas ir Abednegas - buvo pasmerkti mirti "liepsnojančioje krosnyje" už tai, kad negarbino stabo, bet Dievas stebuklingai išgelbėjo jiems gyvybes (Danieliaus 3:8-29).

Dovydas visą laiką prašė Dievo išgelbėti jį nuo priešų (Psalmių 7:1-2; 18:17-19). Bet mes turėtume ypač atkreipti dėmesį į jo pasitikėjimą Dievu: "Štai Viešpaties akis stebi tuos, kurie Jo bijo, kurie laukia Jo gailestingumo, kad išgelbėtų nuo mirties jų sielą ir bado metu išlaikytų gyvus" (Psalmių 33:18-19). Apskritai Dievo valia yra už Jo tarnų išgelbėjimą. Tačiau dalis jų buvo kankinti už Dievo karalystę, o kai kurie mirė kaip kankiniai.

Izaijas tradiciškai laikomas pranašu, kuris mirė "pjaustomas pusiau" (Žydams 11:37). Mes skaitome, kad "kiti buvo kankinami ir atsisakė išlaisvinimo, kad gautų prakilnesnį prisikėlimą" (35 eilutė), "dar kiti iškentė patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą" (36 eilutė). Steponas prieš mirdamas kankinio mirtimi šaukė tiems, kurie rengėsi užmėtyti jį akmenimis: "Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? Jie užmušė iš anksto skelbusius Teisiojo atėjimą. Jo išdavėjais ir žudikais dabar esate jūs" (Apaštalų darbų 7:52).

Ir taip buvo visada. Tai prasidėjo nuo Kaino ir Abelio. "Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus. Ne kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir nužudė savo brolį. Kodėl nužudė? Todėl, kad jo darbai buvo pikti, o brolio - teisūs" (1 Jono 3:11-12).

Raštai aiškina, kad "kas vaikšto tiesiu keliu, bijo Viešpaties, o kas mėgina klaidžioti, niekina Jį" (Patarlių 14:2). Žmonės, kurie eina ne Dievo keliu, netiesiogiai išreiškia savo priešiškumą Jam, išliedami savo panieką ir pyktį ant Jo tarnų. Petras gerai išreiškia šį požiūrį: "Todėl jiems stebėtina, kad jūs nebėgate kartu su jais pasinerti į tą patį ištvirkimo potvynį, ir jie piktžodžiauja" (1 Petro 4:4).

Kai Dievas pašaukė ir atvertė Paulių, apaštalas sužinojo, kad dalis jo tarnavimo Kristui bus kančia. Pauliaus kančios buvo tiesiogiai susijusios su didžiuoju jo pašaukimo tikslu. Prisikėlusio Jėzaus Kristaus jis buvo įgaliotas eiti pas pagonis "kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono valdžios - Į Dievą..." (Apaštalų darbų 26:18). Jo misija sukėlė smarkų prieštaravimą ir persekiojimą.

"Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau jūroje... pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo tautiečių... kenčiau nuovargį ir skausmą, dažnai budėjau naktimis, alkau ir troškau, dažnai pasninkavau, kenčiau šaltį ir nuogumą. Neminint viso kito, kas atsitinka kasdien, rūpinuosi visomis bažnyčiomis" (2 Korintiečiams 11:25-28).

Perskaitykite 2 Korintiečiams 11:23-33 vaizdingą Pauliaus pasakojimą apie pažeminimus, pavojus bei sužeidimus, kuriuos jis patyrė, vykdydamas savo pašaukimą skleisti evangeliją. Jis rašo, kaip visą laiką kentėjo, skelbdamas Dievo karalystės evangeliją. Dievo bandos, Dievo Bažnyčios narių, ganymas taip pat buvo jo misijos dalis, ir meilingas rūpestis bažnyčiomis buvo jam sunki našta.

Paulius kviečia: "Sekite manimi, kaip aš seku Kristumi" (1 Korintiečiams 11:1). Todėl ir mes pajusime, jog neįmanoma skleisti evangeliją šitame chaotiškame ir nuodėmingame pasaulyje nesusiduriant su pasipriešinimu ir persekiojimu. Ne visi patirs tokį patį pasipriešinimą.

Kristus žino mūsų galimybes; Jis supranta kiekvieno nario gabumus ir ribas. Tačiau kentėti vardant Dievo tiesos skleidimo yra visų krikščionių dalia. Tai buvo nuolatinė Pauliaus ir jo bendražygių gyvenimo dalis (1 Korintiečiams 4:11-12).

Paulius dirbo įtarinėjimų ir neteisingų kaltinimų aplinkoje. Dauguma žydų vadovų laikė jį išdaviku, o romėnai dažnai nežinojo, ar laikyti jį apkvailintu Romos piliečiu, nepagydomu triukšmadariu ar nusikaltėliu. Jis mirė už savo tikėjimą.

Pirmieji krikščionys rizikavo savo gyvybe, padėdami Pauliui ir kitems Bažnyčios nariams. Jie kentėjo Dievo karalystės ir tarnavimo bičiuliams krikščionims vardan - už uolų Auksinės Taisyklės vykdymą.

Laiškas Romiečiams liepia mums "verkite su verkiančiais" (Romiečiams 12:15). Jeigu išties mylime kitus, kartais kentėsime dėl jų ir su jais - netiesiogiai arba skausmingoje realybėje. Kadangi krikščionys yra "vieni kitų nariai" (5 eilutė) ir to paties kūno dalis, tai yra būdas tarnauti vienas kitam ir šlovinti Dievą (1 eilutė). "...Tokius pačius kentėjimus patiria jūsų broliai pasaulyje" (1 Petro 5:9).

Jėzus paaiškino savo apaštalams, kodėl jie turi atsakyti į blogą elgesį meile, švelnumu ir gerais darbais. "O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris yra danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai? Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris yra danguje, yra tobulas"(Mato 5:44-48).

Krikščionys yra pašaukti būti "pasaulio šviesa" (Mato 5:14). Jie visuomet turi atspindėti savo dangiškojo Tėvo charakterį, kuris aprūpina gyvenimo būtinybėmis ir neteisius. Krikščionys turi gyventi pavyzdingai net sunkiomis aplinkybėmis. "Ir jūs pasidarėte mūsų ir Viešpaties pasekėjai, priėmę žodį didžiame suspaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu, ir taip jūs tapote pavyzdžiu visiems Makedonijos bei Achajos tikintiesiems" (1 Tesalonikiečiams 1:6-7).

Niekas nesuprato krikščionio dalios geriau už Paulių. Be skausmo, aprašyto anksčiau, jis iškentė "dyglį kūne" - tikriausia chronišką ligą, - kurį atitraukti jis tris kartus meldė Dievą. Kristus atsakė: "... Mano stiprybė tampa tobule silpnume" (2 Korintiečiams 12:7-9).

Turėti aiškią ateities perspektyvą ir suvokti Dievo planą mums yra svarbiausia sutinkant gyvenimo sunkumus. Tik rimtai siekdami Dievo karalystės šlovės, galime tinkamai vertinti savo kančias. Žinoma, mūsų išbandymai ir sunkumai yra realūs ir negali dingti vien panorėjus. Tačiau jų svarba tampa nedidelė, kai palyginame su tikru mūsų didžiojo pašaukimo įvykdymu (Filipiečiams 3:11-14). (Kad geriau suvoktumėte Dievo planą jums, užsisakykite nemokamą bukleto What Is Your Destiny? (Koks yra tavo likimas?) kopiją iš artimiausios būstinės.)

NEBŪTINŲ KANČIŲ VENGIMAS

Kadangi nuodėmė yra pagrindinė kančių priežastis, daug nebūtinų kančių galima išvengti ištikimai paklūstant Dievui, laikantis Jo įsakymų raidės ir dvasios. Kančių išvengti galima laikantis išmintingų protinės, emocinės ir fizinės sveikatos principų. Tie principai remiasi Dešimtimi Įsakymų ir randami visoje Biblijoje.

Mes skaitome daug kančios, kurią galime sau sukelti tiesiog nepaisydami Dievo Žodžio išminties, pavyzdžių. Tarkim: "Kas greitas pykti, susilauks bausmės; jeigu tu jį išgelbėsi, turėsi tai daryti iš naujo" (Patarlių 19:19). Taip pat: "Tinginys įpranta ilgai miegoti, ir dykinėjanti siela kęs alkį"(15 eilutė).

Finansinės problemos dažnai kyla prisiėmus teisinę atsakomybę už kitų skolas: "Kas laiduoja už svetimąjį, nukentės; kas vengia laiduoti, saugus" (Patarlių 11:15).

Nelaimingi atsitikimai bei nerūpestingumas daug prisideda prie žmonių kančių. Kai kurie darbai ir veikla yra daug pavojingesni už kitus. "Kas tašo akmenis, gali susižeisti jais, o kas skaldo malkas, gali nuo jų nukentėti" (Ekleziasto 10:9).

Ligos, suprantama, yra dar viena svarbi kančių priežastis. Ligos priežasčių negalima suskaičiuoti. Tačiau Dievas pažadėjo senovės izraelitams, kad jeigu jie stropiai laikysis Jo nurodymų, kurie apima dietą, higieną ir žemės ūkio įstatymus, Jis neužleis ant jų ligų, kaip padarė egiptiečiams (Išėjimo 15:26). Tačiau Jis įspėjo, kad Jo vadovavimo nepaisymas sukels silpnumą ir ligas (Pakartoto Įstatymo 28:58-61). Vadinasi, ligos kontrolę galime susieti su tuo, ar klausome ir vykdome Dievo patarimų.

Laikydamiesi tokių paprastų principų kaip profilaktika, atsargumas, gera mityba ir sanitarija, kiekvienas asmeniškai galime sumažinti kančių, kylančių dėl ligų. Bet išvalyti aplinką, atkurti teisingus žemės ūkio principus, oro kokybę, maisto gamybą bei kitus su sveikata susijusius poreikius, kad žmonijos sveikata būtų puiki, prireiks visos bendruomenės, netgi tautų pastangų. Daugelio iš šitų būtinų žingsnių teks laukti, kol Kristus valdys žemę savo karalystėje.

Užsitęsusi, įkyri kaltė dažnai yra svarbiausia, bet išvengiama emocinio skausmo priežastis. Truputis kaltės yra natūralu ir gera. Bet kaltė turi vesti į atgailą, kuri yra vaistas nuo kaltės (2 Korintiečiams 7:10). Dievas yra gailestingas. Išeitis yra atgailaujant eiti į Dievą malonės ir atleidimo, kurį Jis pažada.

Mes skitome, kad net "teisusis septynis kartus krinta ir vėl atsikelia" (Patarlių 24:16). Turime siekti Dievo gailestingumo nuolatos. Kaip Dievas mums pažadėjo: "Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas..." (Izaijo 1:18-19).

Šie pavyzdžiai - tik menka dalis išvengiamų ir nebūtinų kančių, kurias galime sau sukelti. Jie taip pat parodo, kodėl mums reikia tinkamo supratimo apie kančios priežastis. Daug žmonių kančių lengvai galima išvengti tinkamu pažinimu, supratimu, išmintimi ir paklusnumu.

Kai siekiame praktinės pagalbos, mėgindami suprasti protingo mąstymo ir gyvenimo dėsnius, negalime neigti Patarlių knygos. Ji gali padėti mums labai patobulinti žmonių santykius bei krikščionišką gyvenseną. Tiek daug mūsų kančių bei nelaimių kyla iš nevykusio kasdieninio bendravimo. Mums reikia Dievo išminties bendraujant su savo artimu.

Mes sukeliame sau daug skausmo, o Dievas nori, kad būtų atvirkščiai. Manyti, jog Dievas jaučia kokį nors iškreiptą pasitenkinimą žmonėms kenčiant, reiškia visiškai nesuprasti Jo charakterio. Jis nejaučia jokio pasitenkinimo neteisiesiems mirštant (Ezechielio 33:11). Jis neretai nukelia bausmę, tikėdamasis atgailos (2 Petro 3:9). Jis nori, kad visa žmonių šeima pasiektų išganymą Jo karalystėje (1 Timotiejui 2:4). Jis nenori, kad mes kentėtume.

PRIEŽASTIS IR PASEKMĖ: DAŽNAI PAMIRŠTAMAS DĖSNIS

Daugelio tragedijų ir kančių šaltinį galima rasti - tai mūsų žmogiški veiksmai ir pasirinkimai. Pasirinkimo laisvės pasaulyje kai kurie pasirinkimai neišvengiamai atneša liūdnų pasekmių.

Veiksmai duoda pasekmes. Mes žinome, kad pjausime ką pasėję, bet nežinome, kad šito posakio šaltinis - Biblija (Galatams 6:6-7). Prieš tūkstančius metų vienas Jobo draugas, pažįstąs kančią, pastebėjo, kad "kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė" (Jobo 4:8).

Po daugelio amžių žydų pranašas Ozėjas pažvelgė į liūdną dvasinę Izraelio karalystės būklę. Stabmeldystė, smurtas ir amoralumas buvo įprasti (Ozėjo 2,4). Per kelerius metus galinga asirų imperija įsiveržė iš pietų ir nualino karalystę, išžudė tūkstančius jos gyventojų, o likusius pavergė. Dievas atskleidė Ozėjui, kas atsitiks ir kodėl. "Kas sėja vėją, pjaus audrą" (Ozėjo 8:7). "Jūs arėte nedorybę, pjovėte neteisybę ir valdėte melo vaisius" (Ozėjo 10:13). Neišvengiama, kad žmonės turi atsakyti už savo nuodėmes.

Kai per gamtos nelaimes - uraganus, taifūnus, tornadus ir sausras - žūsta tūkstančiai, žmonės kaltina Dievą. Tačiau, kaip kalbėjo Dievas senovės izraelitams, Jis palaimins juos maloniu oru, tik jeigu jie paklus Jam (Kunigų 26:3-4; Pakartoto Įstatymo 28:12). Daugelis nutaria nepaklusti. Tas sprendimas atsiliepia ne tik jų pačių gyvenimams, bet ir jų vaikų, kurie tampa kvailų savo tėvų pasirinkimų aukomis, gyvenimams. Nekaltieji dažnai kenčia dėl kitų nuodėmių. Tai viena iš tragiškų netinkamo pasirinkimo pasekmių.

Analizuodami kančią, galime daug išmokti, jeigu išsiaiškinsime pasekmės priežastis. Patarlių 22:3 įspėja apie ilgalaikes mūsų pasirinkimų pasekmes: "Supratingas numato pavojų ir pasislepia, o neišmanėlis eina ir nukenčia."

Ieškant pagrindinės kančios priežasties nereikia ieškoti toliau už save. Vienaip ar kitaip, nuodėmė yra daugumos kančių pagrindinė priežastis.

PAGALBA KENČIANTIEMS

Žmonijos, kaip visumos, nenoras tikėti ir paklusti Dievui yra tikroji pasaulio kančių priežastis. Tik kai žmonija tikrai atgailaus, po Kristaus antrojo atėjimo žmonės supras ryšį tarp tikėjimo ir gailestingumo. Dievas trokšta parodyti malonę ir apipilti juos užuojauta ir švelnumu. Bet prieš tai reikia atgailauti ir bendradarbiauti.

Gaila dėl daugelio žmonių, kuriems teks laukti, kol Kristus pakeis viso pasaulio požiūrį ir elgesį. Mūsų amžiuje žmonės tiesiog nenori atsiduoti Dievo valiai. Kaip aiškino Jėzus: "Ši tauta artinasi prie manęs savo lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs" (Mato 15:8). Dėl to kenčia žmonija.

Kristaus mirtis atpirko mūsų nuodėmes, todėl mes galime susitaikyti su Dievu (Kolosiečiams 1:21-22). Tai kodėl žmonės ir toliau kenčia? Tai, kad Jėzus pats prisiėmė mirties bausmę, kurią nusispelnėme mes už savo nuodėmes (Romiečiams 6:23; Žydams 10:10,12), dar nereiškia, jog buvo pašalintos visos nuodėmės pasekmės. Nuodėmė sukelia nepaprastas kančias ir kūnui, ir protui. Iš tiesų jie abu susiję. Bloga psichinė ar emocinė būklė gali sukelti tam tikras psichines ligas.

Viena iš priežasčių, dėl kurių Kristus atėjo į pasaulį, buvo susidoroti su mūsų fiziniais ir emociniais nemalonumais. Jo asmeninės kančios padaro galimą ir mūsų fizinį bei dvasinį išgijimą. Prieš mirtį nukryžiuojant Jis buvo žiauriai, beveik neatpažįstamai sumuštas. Jis prisiėmė sau netgi fizines mūsų nuodėmės pasekmes, todėl per Jį mes galime būti išgydyti (1 Petro 2:24). Taip pat dėl Jo aukos ateis metas, kai visas skausmas bus panaikintas amžiams (Apreiškimo 21:4).

Tėvas pasiuntė Jėzų įvykdyti šitų Raštų (Luko 4:20-21), parašytų šimtus metų prieš pranašą Izaiją. Tai priedas prie Jo pagrindinės misijos atiduoti savo gyvybę už žmonijos nuodėmes. Visos keturios evangelijos patvirtina pavyzdingą Kristaus gyvenimą palengvinant savo brolių žmonių kančias.

"Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, pamokslaudamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visas žmonių ligas bei negalias. Garsas apie Jį pasklido visoje Sirijoje. Žmonės nešė pas Jį visus sergančius, įvairiausių ligų bei kentėjimų suimtus, demonų apsėstus, nakvišas bei paralyžiuotus, - ir Jis išgydydavo juos" (Mato 4:23-24).

Ligonių gydymas visuomet buvo vienas iš Dievo palaiminimų. Tačiau mažai kas pasitikėjo šia nuostabia bibline tiesa. Kai sergame, mums nurodyta paprašyti Bažnyčios vyresniųjų pasimelsti už mus, patepti aliejumi Viešpaties vardu (Jokūbo 5:14). Mums pasakyta, kad "tikėjimo malda išgelbės ligonį" (15 eilutė). Aliejus, vartojamas patepti, simbolizuoja gydančią Dievo Dvasią.

Jeigu kokioje nors geografinėje vietovėje vyresnysis nepasiekiamas - nes Bažnyčia visuomet buvo išblaškyta, - Dievas nurodė Raštuose, kaip elgtis tokioje situacijose.Galime parsisiųsdinti specialių pateptų skepetų (žr. Apaštalų darbų 19:11-12).

Taip pat Kristus ir Paulius liepia krikščionims švęsti Naujojo Testamento Paschą ir dalintis jos simboliais (Luko 22:19-20;1 Korintiečiams 11:23-25). Vynas, kurį geriame per šias apeigas, reiškia Kristaus kraują, pralietą už mūsų nuodėmes, o duona - Kristaus kūną, sulaužytą dėl mūsų. Jėzus Kristus prisiėmė mūsų fizinę, protinę ir emocinę kančią. Jis yra Izaijo 52 ir 53 dalyje išpranašautasis "tarnas", kuris kentės už mus. Atidžiai perskaitykite tas dalis, kad suvoktumėte, kokias kančias dėl mūsų patyrė Kristus. Tada palyginkite jas su liudytojų pasakojimu apie Jo kančią Mato 26-28.

Tik Jėzus Kristus parodė tobulą pavyzdį, kaip išvengti nuodėmės. Gyvendamas žemėje, Jis nuolatos turėjo atsispirti pagundai. Jis niekad nepuolė į nuodėmę (1 Petro 2:22). Jis liko arti Tėvo ir karštai meldėsi sunkią valandą (Morkaus 1:35; Jono 11:41-42). Tačiau Jam taip pat teko šauktis Dievo "su garsiu šauksmu bei ašaromis" (Žydams 5:7). Kai kreipiamės į savo dangiškąjį Tėvą su malda padėti, mes žinome, kad Jėzus Kristus, mūsų Užtarėjas, supranta mūsų kovą su fizinėmis, žmogiškomis silpnybėmis (Žydams 4:15).

Kadangi nuodėmė kankina mus visus, turime ieškoti pagalbos ją įveikti. Kaip aiškino Paulius: "Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti - ne" (Romiečiams 7:18).

Paulius žinojo, iš ko gali gauti jam reikalingą pagalbą įveikti nuodėmę: "Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno! Bet ačiū Dievui - Per mūsų Viešpatį Kristų!" (Romiečiams 7:24-25).

Ne kartą evangelijose randame pasakojimus, kad Jėzus iš Nazareto sutiko žmogišką kančią pakėlęs galvą - kad išvaduotų nuo jos kitus. Jis tryško užuojauta ir parodė mums puikų pavyzdį. Mūsų Išganytojas iš savo patirties žino, ką reiškia atsispirti kūno traukai ir sėkmingai ją įveikti. Jis tiksliai žino, kaip ir kada padėti mums nugalėti nuodėmę. Jis nori, kad drąsiai eitume pas Jį paguodos - jėgų atsispirti - kai tik mums jos reikia (Žydams 4:14-16).

Pasauliui žūtbūt reikia tinkamo biblinių principų mokymo, kad mokėtų gyventi. Kaip skundėsi žydų pranašas Ozėjas, žmonės "žūsta dėl pažinimo stokos" (Ozėjo 4:6).

Priežasties ir pasekmės dėsnis niekad nenustojo veikti. Kančia yra pasekmė, labai dažnai sukelta nežinojimo ir nuodėmės. Kad veiksmingai kovotume su kančia, turime gyventi pagal biblinius įstatymus ir dėsnius. Kitaip pasmerksime save nereikalingoms kančioms. (Žr. "Priežastis ir pasekmė: Dažnai pamirštamas dėsnis," p. E10.)

LAIKAS IR ATSITIKTINUMAS

Biblija mini dar vieną žmonių kančių aspektą, vadinamą "laiku ir atsitiktinumu" (Ekleziasto 9:11). Daug gerų ir blogų dalykų nutinka žmonėms nepaisant to, ar jie yra geri, ar nedori. Kaip paaiškino Jėzus, Dievas leidžia lyti tiek ant teisių, tiek ant neteisių (Mato 5:45).

Jėzus pripažino prieš 1000 metų karaliaus Saliamono užrašytą dėsnį: "Aš pastebėjau pasaulyje, kad lenktynes laimi ne greitieji, karus ne drąsiausieji, duonos turi ne išmintingieji, turtus ne protingieji ir palankumą ne sumanieji. Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo" (Ekleziasto 9:11).

Jėzus pažymėjo, kad įvykis Siloame nebuvo kokia nors dieviška bausmė, nukreipta į aukas už jų nuodėmes. Nors iš dalies galėjo būti kalta netinkama konstrukcija ir remontas, Siloamo aukų atžvilgiu kaltas buvo tik laikas ir atsitiktinumas. Jie atsirūdė netinkamoje vietoje netinkamu laiku.

Bet Kristus ragino išvengusius negandos gailėtis už savo nuodėmes, taigi ir pradėti gyventi harmonijoje su Dievo planu bei tikslu. Tokios nelaimės turėtų gerai priminti, kad reikia susitvarkyti savo dvasinius namus. Kam atidėti savo išganymą? Kam delsti, kai kalbama apie atgailą? Kodėl nepradėti veikti dabar? Tai pabrėžia Kristaus komentaras.

Matyt, romėnų valdžia nužudė kelis galilėjiečius, kurie atėjo paaukoti į Jeruzalę. Jėzus paaiškino, kad šitie žmonės mirė žiauria mirtimi ne todėl, kad buvo nepaprastai blogi, bet todėl, kad pakliuvo į reikšmingesnius įvykius. Per smurtą dažnai nukenčia ir žūsta nekalti žmonės. Tai gali nutikti kiekvienam - nebent Dievas tuo metu antgamtiškai saugo žmogų.

Mes turime atkreipti dėmesį į Jokūbo patarimą: "Nagi jūs, kurie sakote: "Šiandien arba rytoj keliausime į tą ir tą miestą, tenai išbūsime metus, versimės prekyba ir pasipelnysime", - jūs nežinote, kas atsitiks rytoj! Ir kas gi jūsų gyvybė? Garas, kuris trumpam pasirodo ir vėl išnyksta. Verčiau sakytumėte: "Jei Viešpats panorės, gyvensime ir darysime šį bei tą" (Jokūbo 4:13-15).

Dievas pagal savo planą prikels visas nelaimingų atsitikimų ir tragedijų aukas. Tie, kurie miršta tokomis aplinkybėmis, nėra amžiams prarasti Dievui ar savo artimiesiems. Jėzus Kristus pats pažadėjo prisikėlimą ateityje, kai "visi, esantys kapuose, išgirs Jo balsą" (Jono 5:28). Nemokamas mūsų bukletas God`s Holy Day Plan: The Promise of Hope for All Mankind (Dievo Šventosios Dienos planas: Vilties pažadas visai žmonijai) pilnai paaiškina šitą prisikėlimą su pagrindinėmis Raštų detalėmis.

Tačiau mums, žmonėms, tenka susidurti su kančia ir net mirtimi čia ir dabar. Žiūrėkite "Steps in Dealing With Grief" (Susitarimo su skausmu žingsniai), paskutinę nemokamo mūsų bukleto What Happens After Death? (Kas nutinka po mirties?) dalį. Kopiją gausite nemokamai.

Dievas tiesiog neatskleidžia visų priežasčių to, kas mums nutinka. Todėl joks žmogus negali teisingai atsakyti, kodėl įvyko nelaimingas atsitikimas. Dievas gali neatskleisti tam tikrų dalykų šitoje Jo ateinančios karalystės pusėje.

Tačiau, kad ir kokios būtų aplinkybės, mes visuomet esame atsakingi už tai, kad paklustume savo Kūrėjui ir neprieštarautume Jo planui ir tikslui. Visa kita turime palikti Dievui, kantriai pasitikėdami Juo tikėjime, kad "mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiems" (Romiečiams 8:28).

Kaip apžvelgėme ankstesnėse šios studijos kurso pamokose, mūsų egzistencijos priežastis yra aiški. Bet tai nereiškia, jog suprantame, kaip Dievas įvykdys savo planą mums. Mes laukiame pilno pažinimo ir supratimo, kuris ateis tik per prisikėlimą. Bet koks mokymas, kuris priešpastato mus mūsų pašaukimui ir tikrajam bibliniam pažinimui, paremiančiam jį, yra visiškas melas. Turime būti atsargūs ir neleisti nepaaiškinamai kančiai sukelti kartėlį bei atimti tikėjimą Dievu.

Galbūt jūs ar jūsų mylimieji žiauriai ir neteisingai nukentėjo nuo kitų rankų. Taip kada nors nutinka kiekvienam iš mūsų. Leisti sau pajusti kartėlį ir imti siekti keršto - tai ne tikro krikščionio atsakas. ""Mano kerštas, Aš mokėsiu", - sako Viešpats" (Romiečiams 12:19). Dievas padarys tvarką savaip ir savo metu.

Visuomet atsiminkime, kad turime nepilną pažinimą. Pilnas pažinimas ateis tik vėliau. Suprasdamas šitą dėsnį, apaštalas Paulius sako mums: "Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada - veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas" (1 Korintiečiams 13:12).

PAMOKA IŠ JOBO KANČIŲ

Vyro, vardu Jobas, kančios gerai paaiškina, kodėl charakteris Dievo akyse yra svarbiau nei nepatogumai ir skausmas, kuriuos patiriame šiame pasaulyje. Jobas buvo nepaprastai teisus žmogus. Jis rūpestingai vengė veiksmų, prieštaraujančių Dievo įstatymams. Jis elgėsi nepriekaištingai. Bet, kaip mes visi, turėjo silpnybių (Morkaus 14:38). Jis nebuvo tobulas.

Dievas nutarė patikrinti Jobo charakterį ir pasižiūrėti, kaip jo atsidavimas Jam atlaikys negandas. Jobo pasakojimas Raštuose skirtas padėti teisiesiems žmonėms, kai jie patiria nusivylimą ir nelaimes, išmokti kantriai pasitikėti Dievu laukiant savo problemų sprendimo.

Dievas gyrė teisų Jobo charakterį šėtonui (Jobo 1:8). Šėtonas atsakė: "Bet ištiesk savo ranką ir paliesk tai, ką jis turi, ir jis keiks Tave į akis" (Jobo 1:9-11). Vėlesni įvykiai įrodė, kad šėtonas klydo. Jobo charakteris nebuvo toks silpnas.

Dievas davė šėtonui leidimą atimti iš Jobo visą turtą, šeimą ir pasmerkti viena už kitą baisesnėms netektims (Jobo 1:12-19). Jobas iš pradžių priėmė savo lemtį, sakydamas: "Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūnie palaimintas Viešpaties vardas" (Jobo 1:21).

Po to "trys Jobo draugai: temanitas Elifazas, suhitas Bildadas ir namatitas Sofaras, išgirdę apie Jobo nelaimę, susitarė ir atėjo gedėti su juo ir jį paguosti" (Jobo 2:11). Po savaitės gedulo jie pradėjo aptarinėti jo negandas ir kančias. Jobas išvardino savo skundus, parodydamas gyvenimo neteisybę. Vėliau Dievas su juo sutiko. Ne viskas šiame gyvenime yra teisinga ir bešališka.

Tačiau trys Jobo draugai buvo įsitikinę, kad Dievas baudžia Jobą už kokią nors slaptą nuodėmę, kurią Jobas nuo visų, tik ne nuo Dievo galėjo nuslėpti. Jobas atkakliai neigė, kad taip buvo, ir jis buvo teisus. Dievas taip pat tai patvirtino.

Tačiau per šitą sunkų išmėginimą netektimis ir kančia Jobas po truputį ėmė pykti ant Dievo. Taip dažnai žmonėms nutinka pakliuvus į nepaaiškinamą nelaimę.

Daug dalių pasakoja apie neteisingus trijų Jobo draugų svarstymus ir kaltinimus bei Jobo neigimą. Paskui prabilo vienas iš jaunesnių Jobo bičiulių Elihus. Jis suprato, kad Jobo požiūris yra su trūkumais ir iškreiptas. Jobas įtikino save, kad jo sielvartas betikslis. Jis nutarė, kad Dievas paprasčiausiai elgiasi su juo neteisingai.

Elihus suprato, kad Jobas taip apsėstas savo nekaltumo (Jobo 33:8-9), kad ieško kaltės Dieve, užuot bandęs pasimokyti iš savo išbandymų. Į Jobo skundą Elihus atsakė: "Ar manai, kad tu teisingai kalbi sakydamas: "Aš esu teisesnis už Dievą"?" (Jobo 35:2).

Užuot pažvelgęs į savo nelaimę kaip į progą grūdinti kantrybę bei leisti Dievui jį lipdyti, Jobas vis labiau nepakluso savo Kūrėjui. Jis užvėrė savo protą galimybei pasimokyti ko nors naudinga iš savo kančių.

Pagrindinis Jobo priekaištas buvo tas, kad Dievas jam neatsako, kad Jis netinkamai apdovanoja jo dorumą.

Dievas sukėlė Jobui abejonę, pasiūlęs pamėginti sutramdyti jūros padarą, didžiulį žvėrį, kuris "nepažįsta baimės" (Jobo 41:33-34): "Ar gali pagauti leviataną kabliu ir užnerti virvę jam ant liežuvio? Ar gali perverti kabliu jo šnerves ir akstinu perdurti jo žiaunas? Ar jis... kalbės švelniais žodžiais?" (Jobo 41:1-3, 4-10).

Galiausiai Jobas suprato, kad jo problemos pagrindas yra suvokimo stoka ir perdėtas pasitikėjimas savo paties teisumu. Tada pakito jo požiūris į Dievo teisingumą. Jis suprato, kad kritiškas jo požiūris į Dievą buvo neteisingas: "Aš kalbėjau tai, ko nesuprantu, kas man per daug nuostabu ir nežinoma. Anksčiau savo ausimis girdėjau apie Tave, o dabar mano akys mato Tave. Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose" (Jobo 42:3-6).

Jobo patirtis yra užrašyta su visomis smulkmenomis, todėl galime pasimokyti iš kvailystės per gerai apie save manyti. "Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė - prieš žlugimą" (Patarlių 16:18-19).

Jobo patirtis gali paaiškinti, kodėl teisiesiems žmonėms gali ateiti liūdni ir skausmingi laikai, gundant priekaištauti Dievui už tai, kad laiku ir akivaizdžiai neįsikiša jų naudai. Kaip Jobas, mes galime nesuprasti, kad Dievas mato kur kas toliau nei mes.

Kad ir koks rūstus būtų išbandymas, neturėtume daryti išvados, kad Dievas nesiklauso ir nesirūpina. Jis numato, ko galime pasimokyti, nors mes to kol kas nesuprantame. Niekad neturėtume pamiršti puikaus karaliaus Dovydo patarimo: "Lauk Viešpaties! Būk drąsus, ir Jis sutvirtins tavo širdį. Lauk, aš sakau, Viešpaties!" (Psalmių 27:14). Turime pasimokyti iš Jobo patirties išlaikyti kantrybę, pagarbą ir pasitikėjimą Dievu net sunkiausiuose išbandymuose (Jokūbo 5:10-11).

DIEVAS VISADA TEISINGAS

Kai vaikai negauna, ko nori, jie šaukia: "Tai neteisinga!" Žmonės kartais taip sako apie Dievą. Toks buvo ir senovės Izraelio požiūris: "Jūs sakote: "Viešpaties kelias neteisingas". Paklausyk, Izraeli! Ar mano kelias neteisingas? Ar ne jūsų kelias yra neteisingas?" (Ezechielio 18:25).

Mūsų ribotu požiūriu gyvenimas išties ne visada gali būti teisingas. Davęs žmonėms pasirinkimo teisę, Dievas leido atsirasti tam tikrai neteisybei. Bet suprasti, jog ne viskas šiame gyvenime teisinga, yra visiškai ne tas pat, kas kaltinti Dievą neteisingumu. Tai ne tas pat.

Daug gyvenimo neteisybių yra per tūkstančius metų susikaupusių žmonių tradicijų ir papročių, taip pat laiko ir atsitiktinumo netikrumų rezultatas. Negalime jų tiesiog suversti Dievui.

Dievo Žodis yra tiesa (Jono 17:17). Jo sprendimai atitinka Jo charakterį, kuris yra meilė (1 Jono 4:8, 16). Pasitikėjimas Dievu ir Jo Žodžiu yra vienintelis tikras mūsų inkaras. Daugiau niekuo negalima visiškai pasikliauti. Bet kai gyvenimas persipildo sunkumais, žmonės kartais perkelia savo nepasitenkinimą susikaupusiais žmonių trūkumais bei šio gyvenimo nepatikimumu Dievui. Taigi jie klaidingai ir nelogiškai nusprendžia, jog Dievas neteisingas. Dievas atskleidė senovės Izraeliui, jog iš tiesų neteisingi yra žmonių keliai.

Daug kas priklauso nuo teisingo žmogaus giminės likimo ir tikslo suvokimo. Tai yra tikrasis atsakymas šioje dažnoje dilemoje.

Tiesa, kad Dievas pasigailės tų, kurių norės, o tam tikromis aplinkybėmis Jis gali nuspręsti užkietinti kieno nors valią prieš Jį (Romiečiams 9:16-18). Bet viskas yra tik laikinai.

Kiekvienas krikščionis turi sužinoti pagrindinį, palaipsnišką Dievo planą, kaip atskleista Jo kasmetinėse švenčių dienose. Nuostabi tiesa, kurią jos atskleidžia, rodo, jog artėja metas, kai Dievas pasišauks žmones ir duos jiems tikrą ir teisingą progą išganymui. Tuo metu Jis parodys jiems neišsenkančią savo malonę, ir niekas neabejos Dievo teisingumu.

Tai viena iš didžiųjų tiesų, nežinomų pasauliui, bet atskleistų krikščionims, kurie supranta Dievo švenčių dienų reikšmę. Jos atskleidžia seką, kuria Dievas imsis ir pašalins neteisybes, patiriamas šiame pasaulyje. Jūs turite suprasti, ką atskleidžia šitie šventi sušaukimai. Norėdami gauti smulkesnį paaiškinimą, užsisakykite nemokamą bukletą God`s Holy Day Plan: The Promise of Hope for All mankind (Dievo Šventosios Dienos planas: Vilties pažadas visai žmonijai).

Niekas geriau už Dievą nežinojo žmones apnikusių neteisybių šioje eroje per šėtono įtaką. Bet kuriuos Dievas šaukia pirmiausia: turinčius didelę galią ar eilinius žmones?

Dievas atskleidžia, jog užuot rodydamas palankumą materialiai pranašesniems, Jis pirma pasiūlo savo karalystę žmonėms, kurie paprastai nėra turtingi ir įžymūs, kuriems nelabai sekasi šiame gyvenime.

"Juk jūs matote savo pašaukimą, broliai, - nedaug tarp jūsų kūno atžvilgiu išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų. Bet Dievas išrinko, kas pasaulyje kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas išsirinko, kas pasaulyje silpna, kad sugėdintų, kas galinga. Ir kas pasaulyje žemos kilmės, kas paniekinta, kas yra niekas, Dievas išsirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažkuo, - kad joks kūnas nesigirtų prieš Dievą" (1 Korintiečiams 1:26-29).

Dievas šiame amžiuje nepašaukė išmintingų, galingų ir kilmingų. Jėzus patvirtina, kad "Šio pasaulio vaikai sumanesni tarp savųjų negu šviesos vaikai" (Luko 16:8). Tačiau apšviesti Dievo vaikai bus pirmieji Jo išganymo vaisiai.

Pranašas Izaijas pastebi, kaip Dievas vykdo savo planą: "Aš pažvelgsiu į žmogų, kuris yra vargšas bei turi atgailaujančią dvasią ir dreba prieš mano žodį" (Izaijo 66:2). Dievas viską išlygins. Niekas neįžengs į Jo karalystę, nebūdamas tikrai nusižeminęs. Kiekvienas, kuris siekia iškilti iš kitų, turi gailėtis dėl savo savanaudiškumo gauti amžinąjį gyvenimą (plg. Kolosiečiams 3:12-13; Romiečiams 12:16; Jokūbo 4:10; 1 Petro 5:5-6).

Taip, Dievas visuomet teisingas. Jis yra geras ir gailestingas. Jo įstatymai atspindi Jo meilę ir susirūpinimą visais žmonėmis. "Svetimšalį Viešpats saugo, našlaitį ir našlę globoja..." (Psalmių 146:9).

ISTORINĖ ĮŽVALGA Į ŽMOGAUS KANČIAS

Londono Vestmister Abei (Westmister Abbey), kur ilsisi garsūs ir kilmingi, milžiniškų kandeliabrų metale atvaizduoti bibliniai peržonažai. Iš Senojo Testamento personažų išsiskiria du.

Vienos masyvios žvakidės gale vaizduojamas karalius Saliamonas soste, didingais vieningos ir klestinčios tautos valdovo, kuriam duoti Dievo palaiminimai pasklido ir po šalį, drabužiais. Jo išmintis taikliai apibendrinta paslaptingos Sabos karalienės pastabose: "Tavo išmintis ir turtai viršija tai, ką apie tave girdėjau. Laimingi tavo žmonės ir laimingi šie tarnai, kurie nuolat yra priešais tave ir girdi tavo išmintį. Palaimintas Viešpats, tavo Dievas, kuris pamėgo tave ir pasodino Izraeilio soste" (1 Karalių 10:7-9).

Saliamonas pasiekė laikinų pasiekimų viršūnę Dievo dosnumo dėka.

Kitoje kandeliabro pusėje yra patriarchas Jobas, pavaizduotas nelaimės ir nusivylimo dugne. Jo sostas - palengvinti nepatogumą - yra pelenų lova. Trys draugai iš toli atvyksta jo aplankyti, bet ne girti jo pasiekimų.

Žmogaus egzistencijoje yra ir kančia, ir gyvenimo išaukštinimas. Kančia - tokia pat žmonijos kaleidoskopo dalis, kaip didybės pasiekimas. Izraeilio Dievas buvo tiek Jobo, tiek Saliamono gyvenimo dalis, jeigu ne daugiau.

Biblijos studijų pamoka siekia pačiais Raštais parodyti, kad už mūsų kančių slypi didis tikslas. Gyvenimas duoda mums laiko pasvarstyti apie svarbius klausimus: Kas aš esu? Kodėl esu? Kokį vaidmenį vaidinu pagrindiniame Dievo plane?

Kančia yra natūrali mūsų egzistencijos dalis. Jos negali išvengti niekas. Kančia gali paraginti mus pervertinti gyvenimo svarbą. Ji priverčia mus skirti laiko svarstyti svarbiausias gyvenimo problemas. (Prašome užsisakyti nemokamą bukletą What Is Your Destiny? (Koks tavo likimas?), kad sužinotumėte Biblijos požiūrį į šiuos klausimus.)

Mūsų Kūrėjas pasiryžęs vystyti savo teisųjį charakterį mumyse. Jam labiau rūpi charakteris, kurį galime ištobulinti, nei leisti mums gyventi be kančių. Pats Jėzus Kristus mokėsi paklusnumo per tai, ką Jis iškentė (Žydams 5:8).

KOKS DIEVO POŽIŪRIS Į KANČIĄ

Biblija leidžia teisingai suvokti mūsų kančias. Ji paaiškina, kodėl mums skauda, koks galutinis mūsų negandų tikslas ir kokią svarbią rolę atliekame, palengvindami skausmą kitiems ne vien asmeniška pagalba, bet ir nešdami nuodėmės sukeltame pyktyje įklimpusiam pasauliui tikrosios evangelijos pažinimą.

Daugeliu atveju Biblija, kaip visuma, rodo, kaip Dievas trokšta palengvinti mūsų kančias. Jam prieinama daugybė būdų.

Kartais Jis ieško savo žmonių (Žydams 13:5-6). "O Tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ir suprantame, Jam tebūna šlovė bažnyčioje Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais" (Efeziečiams 3:20).

O svarbiausia, prisiminkite, kad kančia ne amžina, o tik laikina. Kai Jo tikslas bus pasiektas, Dievas amžiams ją ištrins. Viena iš labiausiai padrąsinančių Biblijos pranašysčių kalba apie tai, kaip Dievas palengvins kančias: "Štai Dievo buveinė tarp žmonių, Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, ir pats Dievas, jų Dievas, bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau - praėjo" (Apreiškimo 21:3-5).

PASVARSTYMUI

Šie klausimai pateikti kaip pagalba toliau studijuojant šioje pamokoje aptartas koncepcijas ir pritaikant jas asmeniniame lygyje. Siūlome skirti laiko atsakyti į šiuos klausimus ir palyginti su pateiktomis Raštų ištraukomis. Maloniai kviečiame parašyti mums savo komentarus ir pasiūlymus, taip pat klausimus apie šitą kursą ar šią pamoką.

- Ar Dievas verčia mus derintis prie Jo valios? O gal leidžia mums rinktis, ar seksime Juo? (Pakartoto Įstatymo 30:19).

- Ar pasirinkimo laisvė veda į geras ir blogas pasekmes? (Romiečiams 3:15-17; Skaičių 14:18).

- Blogi pasirinkimai sukelia skausmą. Kokia sekimo Dievo Dvasios vadovavimu ir teisingų pasirinkimų pasekmė? (Galatams 6:7-8).

- Vidinis mūsų charakteris yra svarbus Dievui. Kokią galią Jis siūlo mums, kad padėtų mums sekti Jo keliu ir turėti tokį charakterį, kaip Jo? (Ezechielio 36:26-27).

- Kristus kentėjo, todėl galime būti išteisinti ir sutaikyti su Dievu. Ko krikščionys turi pasimokyti iš Jėzaus kančių? (1 Pet2:19; Filipiečiams 1:29).

- Kas slypi už daugumos žmonijos kančių? (1 Petro 5:8; 1 Jono 5:19).

- Visą laiką Dievo pasekėjai kentėjo už savo ištikimybę. Ko galime išmokti iš jų pavyzdžių? (Jokūbo 5:10; Žydams 11:24-26).

- Kas yra mūsų kančios, lyginant su ateitimi, kuri laukia mūsų, jeigu būsime tarp Dievą tikinčių? (Romiečiams 8:18).

- Ar mums liepta šalintis tam tikrų veiksmų ir taip išvengti nebūtinų kančių? (1 Petro 4:15; Patarlių 1:29-32).

- Dievas suteikia pagalbą ir nusiraminimą kenčiantiems. Kokią pagalbą ir nusiraminimą suteikė Kristaus auka? (Žydams 2:17-18; 1 Jono 1:7-9; 2:1-2).

- Koks amžinas atlygis tiems, kurie kentėjo dėl teisingumo? (Romiečiams 8:17; 2 Timotiejui 2:11-12).