3 pamoka

Visais laikais žmonės įvairiausiais būdais ieškojo atsakymo į esminį gyvenimo klausimą: Kam mes gyvename žemėje? Kas mes esame ir kodėl mes čia?

Kiekvienas vyras ir moteris pasakytų, kad tai svarbus klausimas. Galime pridėti dar keletą: Kas yra žmogus? Iš kur mes atsiradome? Kodel mes buvome sukurti? Koks mūsų gyvenimo tikslas?

Griežtu fizikiniu požiūriu, žmogus tėra fiziologinis bei cheminis padaras. Tai reiškia, kad mes padaryti iš materijos, iš “žemės dulkių”, kaip rašoma Biblijoje.

Tačiau ką iš tikrųjų reiškia būti žmogumi? Ar mes tik laikinai egzistuosime? O gal esame sukurti ypatingam tikslui? Kas skiria mus nuo kitų gyvybės formų? Ir, atvirkščiai, kuo mes į juos panašūs?

Tikslūs, nepagražinti bibliniai atsakymai į šiuos klausimus padės mums teisingai suvokti, kokia kiekvieno iš mūsų lemtis ir atskleis, kaip svarbu apšviesti mūsų buvimo paslaptį.

Biologiniu požiūriu, žmogus yra gyvas organizmas. Esame sudėti iš cheminių elementų. Mes turime skeletą iš kaulų, įvairių rūšių audinius, nervų sistemą, vidaus organus, išorinį odos sluoksnį. Materialiniu požiūriu visa tai ir sudaro žmogų.

Bet argi žmogus nėra daugiau nei matome išoriškai? Ar yra kai kas, kas viršija fizinę ir materialią sritį, kai kas, kas leidžia suprasti didingą paskirtį?

Kas verčia mus elgtis taip, kaip elgiamės? Vienaip, o ne kitaip? Kodėl mes patiriame moralines kančias ir trokštame pažinti? Kodėl mes veržiamės vis tolyn ir tolyn, atskleisdami įvairias sferas bei mokslo šakas? Kodėl mes esame žingeidūs, siekiame žinių dėl jų pačių? Kodėl mes turime žmogiškąjį protą, verčiantį mus vis labiau ir labiau tobulinti materialų pasaulį?

Mokslinės studijos apie žmogaus kilmę pasirodė esą visų sunkiausi mokslai. Knygoje Darvino juodoji dėžė (Darwin’s Black Box) biochemikas Michaelis J. Behe moksliniais teiginiais įtikinamai parodė, kad visiškai neįmanomas dalykas, jog gyvybė galėtų atsirasti vien tik iš negyvosios materijos.

Įprastinės evoliucijos teorijos negali paaiškinti, kodėl mes siekiame neapčiuopiamų dalykų: grožio ar dvasinio pažinimo. Žmogaus protas per daug sudėtingas, kad būtų atsiradęs atsitiktinai. Biblijoje priešingai, negu evoliucijos teorijoje, aiškiai nurodoma, jog žmogų sukūrė Dievas.

Žmonės daug žino apie savo aplinką, visatą o taip pat apie pačius save, jei tai liečia kūno sveikatą. Jau daug žinome apie neorganines ir organines medžiagas, apie žemės rutulio augmeniją ir gyvūniją ir netgi apie dangaus šviesulių prigimtį. Bet maža težinome apie moralinę atsakomybę ir kaip išvengti tokio blogio, kaip karai ir nusikaltimai. Tai lieka mums vis dar mįslė.

Mums tikrai svarbu geriau sužinoti apie pačius save. Mūsų nežinojimas apie save pritrenkiantis, ypač apie dvasinius įsipareigojimus ir tikslus. Mums atrodo, kad jau tiek daug žinome. Vis dėlto iki šiol neaprėpiamos sritys apie žmogų skendi paslaptyje.

Pasaulio padėtis yra gąsdinanti, ir tai šen, tai ten ji tampa nekontroliuojama, atsiranda nauji karo židiniai, pradedama kariauti. Kaltininkas yra pats žmogus. Neatidėliodami privalome ieškoti, kodėl mūsų mąstymui trūksta dorovės. Jeigu tik panorėtume savo natūralų smalsumą, kuris gamtos mokslų srityje pasiekė tiek daug laimėjimų, nukreipti naudinga dvasine kryptimi, taip trūkstamos mūsų pasauliui moralinės pažangos keliu, mūsų ateitis nebebūtų nepatikima.

Žmonėms būtinos žinios iš pažinimo šaltinių – taip pat ir iš tų šaltinių, kurie viršija materialaus pažinimo rėmus, ir su kurių pagalba galime tirti taipogi intelektualinėje, o ypač dvasinėje sferoje.

Mums būtina suprasti visą žmogų. Masačiusetso Technologijos instituto profesorius Stivenas Pinkeris (Steven Pinker) savo knygos Kaip dirba protas? (How the Mind Works) pratarmėje rašo: "Pagaliau, mes net nesuprantame, kaip veikia protas - nesuprantame taip gerai, kaip kad suprantame mūsų kūno darbą ir, žinoma, tikrai ne taip gerai, kaip mokame kurti utopijas arba spręsti avarijų sukeltas problemas.”

Dabartinė civilizacija nesugeba mūsų padaryti laimingais. Tam trūksta reikalingų žinių. Mokslas, apribotas stebėjimais, paprastai negali suteikti mums reikalingų žinių apie nematerialius dalykus. Filosofiniai apmąstymai tėra tikrovės neatitinkančios prielaidos, skleidžiančios vien spėliones. Pridursime, jog suvokti savo pačių tikslą trukdo Apreiškimo 12,9 užrašyta dvasinė apgaulė, kuria suvedžiotas visas pasaulis.

Mus veikia dvasiniai dėsniai, jų poveikis toks pat neišvengiamas, kaip ir mokslo atrastų fizinių dėsnių poveikis. Nors mes negalime pamatyti, tarkim, svorio jėgos, tačiau juk niekas neabejoja, kad ji yra.

Kaip traukos jėga veikia fizinius objektus, taip mūsų veiksmus bei elgseną valdo dvasiniai dėsniai. Negalime nusidėti Dievo įstatymama ir likti nenubausti.

Mokslinis metodas yra ribotas. Savybės, neturinčios nei svorio, nei erdvinio matavimo - meilė, tuštybė, neapykanta, grožio pajautimas, poetinis įkvėpimas ir net mokslo troškimas – negali būti moksliškai paaiškintos.

Nors mokslas gali ir padeda atskleisti žmogaus paslaptį, tačiau tik vienas Dievas gali mums pasakyti, kas mes esame, kam gyvename ir koks yra mūsų likimas. Jo Žodis, Biblija užpildo tuščias vietas, kurios atsiveria, siekiant moksliškai pažinti žmogų.

Dievo žodis apžvelgia žmogų kaip visumą. Žmogus negali būti suskaidytas į atskiras dalis, tarsi atplėšiant jas vieną nuo kitos. Mes neišgyventume, jei mūsų organai būtų atskirti vienas nuo kito. O neturėdami dvasinių savybių, netektumėm žmoniškumo. Turime matyti visą žmogų, kartu su jo dvasia. Dvasinis aspektas yra svarbiausia žmoguje, ir mes negalime jo ignoruoti.

Norman Cousins savo knygoje Žmogaus galimybės (Human Options) rašo: "Neįmanoma apibūdinti žmogaus išskirtinumo kažkokiu tai vienu terminu. Net žodžiai dvasia ir religingumas nėra pakankami”.

Yra daug veiksnių, kurie mus skiria nuo gyvulių: kalba, vaizduotė ir įžvalgumas; praeities, dabarties ir ateities žinojimas; mūsų protas bei galimybė juo naudotis ir dar daug kas. Tačiau svarbiausias skirtumas tarp mūsų ir gyvulių yra žmogaus poreikis mąstyti apie save patį.

Bet yra dar svarbesnis, žmogų apibūdinantis, bruožas, pasižymintis pilnumu ir užbaigtumu.

R.J.Berri savo knygoje Dievas ir evoliucija (God and Evolution) tiksliai išskiria šį svarbiausią žmogaus bruožą: “Kaip moko Biblija, mūsų prigimties supratimo raktas yra Dievo paveikslas mumyse, tuo mes ... skiriamės nuo gyvulių” (visi kursyvai mūsų - Redakcija).

Pradžios knygoje skaitome, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, suformavęs jį iš žemės dulkių ir įkvėpęs “jam į šnerves gyvybės alsavimą” (Pradžios 1,26-27; 2,7).

Taigi, Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą. Ir tai yra pagrindinis skirtumas kuo žmogus skiriasi nuo kitų kūrinių. Visi kiti skirtumai tarp žmogaus ir gyvulio yra paaiškinami šia žmogaus sukūrimo ypatybe.

Dievo paveikslas žmogaus gyvenimui suteikia nepaprastą reikšmę ir nurodo į žmogaus paskirtį. Būti žmogumi reiškia būti panašiu į Dievą. Tai liudija Biblija, tai yra neabejotinai tikra!

Pradedame šios įdomios temos nagrinėjimą.

"Tuomet Dievas tarė: ‘Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius...” (Pradžios 1,26).

Augmenija ir gyvūnija jau buvo sukurta, kai Dievas sutvėrė žmogų. Žmogus apvainikavo visą, kas buvo sukurta. Jis buvo numatytas valdyti visus kūrinius. Todėl viena iš pirmųjų užduočių buvo duoti vardus gyvūnams (Pradžios 2,19-20).

Iš viso sukurto tik žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Hebrajų Raštai neturi tikslių atikmenų žodžiams paveikslas ir panašumas. Cambrige Bible for Schools and Colleges rašo: "... ‘paveikslas’ reiškia fizinį ar dvasinį formų ir substancijų padauginimą; ‘panašumas’ parodo išorinį panašumą arba išvaizdą.”

Visoje Biblijoje santykiai tarp Dievo ir žmonių aprašomi kaip tėvo ir vaikų santykiai. Vaikai panašūs į savo tėvus. Šie santykiai aprašyti Laiške hebrajams: "Juk šventintojas [Jėzus] ir šventinamieji [krikščionys] – visi kyla iš viena [Dievo]. Todėl jis [Jėzus] nesigėdija juos vadinti broliais; jis sako: Aš paskelbsiu tavo vardą broliams, susirinkime tave šlovinsiu giesme. Ir vėl: Aš juo pasitikėsiu. Ir vėl: Štai aš ir vaikai, kuriuos davė man Dievas” (Hebrajams 2,11-13).

Šios eilutės taip pat nurodo į Dievo įsidėmėtinus (nuostabius) ketinimus žmonijai. Biblijos apreiškia, kad sukurtas protingas tam, kad galėtų suprasti Dievą ir perimti dieviškąjį mąstymą. Mūsų paskirtis yra tapti tokiais, kaip dabar yra Jėzus Kristus, būdamas šlovingu Dievo Sūnumi (Jono pirmas 3,2).

"Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos" (Pradžios 1,27; plg. Pradžios 5,1-2).

27-je pastraipoje hebrajiškas žodis “žmogus” etedam (su galininkiniu priešdėliu et), yra bendra sąvoka, reiškianti žmoniją apskritai. Ji nereiškia vien tik pirmojo žmogaus - Adomo (Pirma korintiečiams 15,45; Metraščių pirma 1,1). Taigi sąvoka “Dievo paveikslas” taikytina ir atskiram žmogui ir visai žmonijai. Kiekvienas žmogus, ar jis būtų vyras, ar moteris, yra sukurtas pagal Dievo paveikslą.

"Štai Adomo palikuonių kartų sąrašas. Kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį panašų į Dievą, kaip vyrą ir moterį sukūrė. Kai jie buvo sukurti, jis juos palaimino ir davė jiems vardą žmonės” (Pradžios 5,1-2).

Pasakojama (pateikiama) sąryšyje su svarbiu įvykiu žmonijos istorijoje, su Seto gimimu (3 eilutė). Kartu primena apie žmogaus sukūrimo Edeno sode ypatingas aplinkybes (mūsų unikalumo pradžią naujosios epochos žmonijos istorijoje).

"Kas pralieja žmogaus kraują, to kraują taip pat pralies žmogus, nes pagal savo paveikslą Dievas sukūrė žmogų” (Pradžios 9,6).

Paskutinį priminimą apie pradžią randame tuoj po Nojaus tvano, tai vėl svarbus posūkis istorijoje. Visos trys žmogaus sukūrimo pagal Dievo paveikslą aprašymai pateikti tiesioginiame sąryšyje su žmonijos daugėjimu.

Dvi jų pateiktos prieš įsakymą "Vaisinkitės ir dauginkitės", o trečia pateikta prieš geneologiją. Toks žmonių dauginimosi svarbos pabrėžimas nurodo į žmogaus pašaukimo gyventi turi dvasinę aspektą (svarbą).

"Adomas buvo šimto trisdešimt metu, kai jam gimė sūnus, panašus į jį, pagal jo paveikslą, ir jis pavadino jį Setu” (Pradžios 5,3).”

Biblija aiškina pati save. Sąryšyje, kaip paminėta (1-2 eilutės), kad Dievas vyrą ir moterį sutvėrė pagal savo atvaizdą. Ar ši ištrauka duoda mums svarbią nuorodą apie sumanymą kurti pagal paveikslą? (teiginys pažymi mums tą didžiulę svarbą, kad Kūrėjo tikslas buvo išreikšti Dievo panašumą?)

Interpreter’s Dictionary of the Bible nurodo: "Kad žmogus panašus į Dievą parodoma Seto panašumu į savąjį tėvą Adomą. (Žmogaus panašumas į Dievą analogiškas Seto panašumui į savąjį tėvą Adomą) Tampa aišku, kad fizinis panašumas nėra\atmestinas” (p. 683).

Kitais žodžiais: Lygiai kaip vaikai panašūs į savo tėvus, taip mes panašūs į savo Kūrėją. Nors Dievas nėra fizinė būtybė, jis yra dvasia (Jono 4,24), visi žmonės išorine išvaizda panašūs į jį. Savo šlovingame pasirodyme Dievas parodė Mozei nugarą (Išėjimo 33,18-23). Be to, pažymėtina, kad Jėzus Kristus savo apaštalams po savo prisikėlimo pasirodė žmogiškame pavidale. Savo “nušvytime” Jėzus pasirodė tokiu pat pavidalu Petrui, Jokūbui ir Jonui (Mato 17,1-9).

Kai Dievas pasirodydavo pranašų vizijose, jie apibūdindavo jo pasirodymą žmogaus išvaizdoje. Fizinių galimybių ribose žmogus kaipo fizinė būtybė sukurtas pagal didžiosios dvasinės būtybės – Dievo – paveikslą. Šioje pamokoje matysime, kad žmogus panašus į savo Kūrėją ir kitkuo, ir kodėl taip yra. (Pamąstykime, kokiais atžvilgiais mes esame panašūs į savo Kūrėją ir kodėl.)

Kas yra žmogus? Taip pat ir Biblija klausia to, ir tarp kitų filosofų (mažiausiai vienas) filosofas Emanuelis Kantas manė, kad visa filosofija grindžiama šiuo klausimu (gali būti jos apibendrinta). Bet ir dabar, kaip ir anksčiau, žmogus negali tinkamai (kompetetingai) atsakyti į šį reikšmingą klausimą.

Hebrajų Rašte (Biblijoje) klausimas "Kas yra žmogus?" pasitaiko du kartus. Dovydo mintys Psalmyno 8-me skyriuje (psalmėje) gerai žinomos ir cituojamos Naujojo Testamento Laiške hebrajams. Bet Jobo žodžiai Jobo knygos 7 skyriuje retai prisimenami. Abi ištraukos (vietos) yra svarbios ir bus (specialiai) nagrinėjamos šios pamokos paskutinėje dalyje.

Kaip mes apibūdiname žmoniją? Kas yra žmogus? (Šie klausimai filosofus vercia mąstyti nuo neatmenamų laikų.) Šioje pamokoje mes nenagrinėsime žmogiškųjų filosofijų, bet pasinaudosime tinkamomis šiai temai Dievo Žodžio eilutėmis.

"... Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela" (Pradžios 2,7; K. Burbulio vertimas).

"Visi žmonės yra mano: ir tėvas, ir sūnus. Siela, kuri nusikalsta, mirs” (Ezechielio 18,4; žr. 20-ą eilutę; K. Burbulio vertimas).

Pradžios knygos pirmajame skyriuje pasakojama, kad žmogus buvo sutvertas pagal Dievo paveikslą (26-27 eilutės). Antrame skyriuje sužinome papildomų dalykų apie šią kūrybą. Dievas sukūrė žmogų iš materijos, "iš žemės dulkių". Biblijoje niekur nerašoma, kad žmogus yra arba turi “nemirtingą sielą”. Visos tokios idėjos apie “nemirtingą sielą” yra nebiblijinės, jos akivaizdžiai atsirado (kilo) iš nebiblijinių šaltinių.

Priešingai Biblija (Raštas) nedviprasmiškai apreiškias (mums aiškiai sako), kad siela gali mirti, kad ji gali būti sunaikinta (jog siela yra kažkas, ką galima sugriauti arba sunaikinti). Ji nėra nemirtinga. Jėzus ragina (liepia nesibaiminti): "Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to [Dievo], kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare" (Mato 10,28). (Kur kas) išsamesnį paaiškinimą šia tema jūs galite rasti mūsų nemokomame buklete "Kas nutinka po mirties?

"Tačiau dvasia yra žmoguje ir Viešpaties įkvėpimas duoda jam supratimą" (Jobo 32,8, K.Burbulio vertimas).

Taigi ši dvasia žmoguje sudaro esminę nefizinę jo sudėtinę dalį. Kurios padedami žmonės, gyvuliams nepasiekiamame lygyje (žymiai aukštesniame lygyje nei gyvuliai), gali mokytis ir suvokti. Ši dvasia suteikia žmogui galimybę žinoti savo mintis (Pirmas korintiečiams 2,11, žr. A. Jurėno vertimą). (Tatai suteikia galimybę pažinti, kas yra žmoguje)

"Dulkės sugrįž į žemę, iš kurios kilo, o dvasia - pas Dievą, kuris ją davė” (Mokytojo 12,7, K.Burbulio vertimas).

 

"Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko..." (Mokytojo 9,5).

Biblijoje žmogaus mirtis palyginama su miegu. (Daugelis Biblijos eilučių parodo mums,kad mirties stovis palyginamas su žmogaus miegu) (Danieliaus 12,2, Luko 8,52, Jono 11,11-13, Pirmas korintiečiams 15,19-20). Prisikėlime mirusieji bus pažadinti sąmoningai būčiai (Jono 5,28-29; 6,39).

Kadangi Jėzus Dievo plane turi lemiamą vaidmenį, svarbu suprasti jo žmogiškumą. (Kadangi žmonijos likime lemiamą vaidmenį vaidina Kristus, būtina suprasti Jo žmoniškumą). Kai kuriose Biblijos vietose Jėzus vadinamas žmogumi. Naujojo Testamento graikų kalboje yra du žodžiai verčiami žodžiu “žmogus”. Pirmasis yra antropos, kuriuo žmogus išreiškiamas kaip rūšis ar giminė (homo sapiens). Antrasis graikų žodis aner reiškia vyriškos lyties žmogų (išimtinai vyrą). Aprašant Jėzų Kristų vartojami abu žodžiai.

Apmąstydami Jėzaus Kristaus gyvenimą ir veiklą, turime prisiminti, kad jis buvo žmogus (antropos). (Nesuprantantys Jėzaus Kristaus vaidmens ir tikslo privalo pasiremti šios istorijos faktu) Jėzus buvo žmogumi (vyras) pilna to žodžio prasme (jutime), nes jis gyveno fiziniame žmogaus pavidale. Jis buvo alkanas ir valgė, pavargęs ir ilsėjosi, vaikščiojo ir kalbėjo taip, kaip ir kiti žmonės. Laiške hebrajų knygoje pateiktas (patalpintas) liudijimas (pilnas paliudijimas), kad Jėzus Kristus buvo žmogus. Geresniam įsigilinimui į šią temą siūlome skaityti ir apmąstyti Laišką hebrajams. (Tai turėtų būti geras to meto įvertinimas)

Kaip žmogus, Jėzus savo išvaizda nesiskyrė nuo kitų to meto žmonių (vyrų) (Izajo 53,2). Esminis skirtumas buvo dvasinėje plotmėje. Priešingai, negu kiti žmonės, Jėzus niekada nenusidėjo (Mokytojo 7,20; Romiečiams 3,23; Hebrajams 4,15, Petro pirmas 2,22). Jis tobulai (puikiai) vykdė savo Tėvo valią (norus).

"Izraelio vyrai! Klausykite šitų žodžių: Jėzų iš Nazareto – vyrą [aner], Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas tarp jūsų – kaip ir patys žinote" (Apaštalų darbai 2,22, K.Burbulio vertimas).

Nors savo būtimi Jėzus buvo tikras fizinis žmogus, jis atėjo nuo Dievo. Dievas buvo jo Tėvas, ir Jėzus buvo apvaisintas Šventosios Dvasios pagalba. Jis buvo stebuklingai pradėtas ir pagimdytas nekaltos mergelės (Marijos) Jis buvo iš karaliaus Dovydo giminės. Trečiame Evangelijos pagal Luką skyriuje randame jo motinos genealogoją. Jo “įstatyminė” geneologija (per Juozapą) pateikta pirmame Evangelijos pagal Mato skyriuje. Iš tiesų, Jėzus Kristus yra ir žmogaus sūnus, ir Dievo Sūnus.

Jėzaus Kristaus žmogiškumo nepripažinimas žmones nuveda nuo Dievo tiesos į aklavietę. Jeigu jis nebūtų buvęs tikras žmogus, jo auka būtų tuščia ir bevertė. Erezija, kuri vargino ankstyvąją bažnyčią, egzistuoja (išliko) dar ir dabar, kurdama abejones bei painiavą dėl (apie) Jėzaus prigimties ir tikrojo vaidmens.

Biblijoje Jėzus Kristus daugiau kaip 80 kartų vadinamas “žmogaus sūnumi”. Jis save apibūdindavo dažniausiai šiais žodžiais. Ar kalbama aramėjų (Jėzaus gimtoji kalba), ar graikų, ar hebrajų kalba, paprastai taip apibūdinamas žmogus. Izraelitų (žydų) pranašo Ezechielio knygoje frazė "žmogaus sūnus" naudojama per 90 kartų. Taip Dievas kreipiasi į Ezechielį. Biblijoje šis išsireiškimas panaudotas ne tik apibūdinant pranašus, arba kitus Dievo tarnus, bet ir paprastus žmones. Kadangi išsireiškimą “žmogaus sūnus” dažnai vartojame nusakydami mūsų Gelbėtoją, turime aptarti šio išsireiškimo dvasinį aspektą.

"... Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas...” (Mato 17,22; plg. 26,45; Morkaus 9,31; 14,41).

Jėzus vadindavo save “žmogaus sūnumi” , kartodamas tai (pakartotinai), pranešdamas (kreipėsi į patį save kaip į Žmogaus Sūnų) apie savo kančias ir (atnašavimo) mirtį pasiaukojant.

"O Jėzus jiems [mokiniams] atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių"’ (Mato 19,28).

Šį išsireiškimą pavartojo taip pat Kristus, kai kalbėjo apie savo – valdytojo -vaidmenį būsimoje Dievo karalystėje (Taip pat šį terminą Kristus vartojo, kai kalbėjo apie savo vaidmenį ateisiančioje Dievo Karalystėje).

"Ir [Jėzus] pridūrė: ‘Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats"’ (Morkaus 2,27-28, plg. Mato12,8; Luko 6,5).

Per Kristų viskas buvo sukurta (yra Kūrėjas) (Jono 1,1-3; Kolosiečiams 1,16-17, Hebrajams 1,2), o šabas buvo įsteigtas tuoj po žmogaus sukūrimo (Pradžios 2,3). Todėl Žmogaus Sūnus turėjo teisę mums su gailestingumu ir užuojauta duoti dvasinius nurodymus, kaip tinkamai švęsti (laikytis) šabo dieną. (Jei apie tai norėsite sužinoti plačiau, kreipkitės pas mus su prašymu nemokomos literatūros "Sunset to sunset: Dievas Sabatoj ilsisi). (Ketvirtas įsakymas švęsti Sabatos dieną.)

"Atėjęs į Pylipo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: ‘Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?"’ (Mato 16:13).

Šie atsakydami pateikė keletą paplitusių, bet klaidingų nuomonių apie Jėzaus asmenį.

"Tada Simonas Petras atsakė: ‘Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!’ Jėzus jam tarė: ‘Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje" (Mato 16, 16-17).

Dievo įkvėptas Petras atsiliepė, sakydamas,jog Jėzus Kristus, Žmogaus Sūnus, yra taip pat gyvojo Dievo Sūnus. Nors apaštalai proga pasitaikius Kristų vadino Dievo sūnumi (kreiptis į Kristų kaip į Dievo Sūnų) (Mato 14,33, Jono 20,31 ir kt.), jis retai taip save apibūdindavo. Vietoj tu jis pabrėždavo savo žmogiškumą, parodydamas, kad jis, kaip ir mes visi žmonės, patyria kančias (tyčia akivaizdžiai pabrėžia, kad Jis susitapatina su mūsų įsipareigojimais - žmonių kančiomis). Izraelio (Hebrajų) pranašas Izaijas apibūdino jį (Jį pavadino) kaip skausmų vyrą, pažinusį negalią (sielvartos žmogumi ir pranešė su liūdesiu) (Izaijo 53,3).

"Juo [liežuviu] laiminame mūsų Dievą Tėvą ir juo keikiame žmones, kurie sutverti pagal Dievo atvaizdą" (Jokūbo 3,9, K.Burbulio vertimas).

Dvi Pradžios knygos vietose (5,2 ir 9,6) parodo (patvirtina faktą), kad nors nuodėmė įsiskverbė į žmonių pasaulį, bet vis tiek žmonės, vyrai ir moterys, gimsta būtybėmis pagal Dievo paveikslą (vyrai jog vyras ir moteris pratęsia Dievo įvaizdį ir panašumą net po nuodėmės, kuri įėjo į žmonių pasaulį ir apvienijo žmonių charakterius). Po keleto tūkstantmečių apaštalas Jokūbas patvirtina šį biblinį teiginį (pagrindą) mokydamas: Būti žmogumi, vadinasi būti sukurtam pagal Dievo paveikslą (atvaizdą) ir panašumą. Jokūbas pabrėžė garbingo elgesio su savo artimaisiais svarbą, juk visi žmonės yra Kūrėjo atvaizdas (kaip vienas su kitu dera. Apkalbos,šmeižtai ir kiti pragaištingumai prieštarauja mūsų natūraliam didingumui ir orumui bei garbingumui).

Ar taip pat ir apaštalas Paulius patvirtino šią svarbią biblinę tiesą?

"Vyrui nereikia gobti galvos, nes jis yra Dievo atvaizdas ir atšvaitas. O moteris yra vyro atšvaitas" (Pirmas korintiečiams 11,7).

Du apaštalai, Paulius ir Jokūbas, iš naujo patvirtino šią esminę biblinę tiesą. Tačiau kai kas mano, kad (jog) ši eilutė iš Pauliaus laiško rodo, kad sukurta ne pagal Dievo atvaizdą. Tokios mintys akivaizdžiai prieštarauja pasakytam (ypatingumas pašalina iš dalinimosi Dievo atvaizdu, kaip, jei tiesa, aiškus paneigimas) Pradžios 1,26 ir 5,2.

Gretimos Pauliaus laiško eilutės parodo, jog jis ne taip galvoja. "Kaip moteris kilusi iš vyro, taip vyras gimsta iš moters, o visa [taigi taip pat moters atvaizdas] yra iš Dievo" (Pirmas korintiečiams 11,12). Matyt korintiečių susirinkime buvo nesuprantančių, kokie skirtumai tarp Dievo duotų vaidmenų vyrams ir moterims tarp (su aiškiai ignoruojančiais dėl tikro skirtumo tarp vyro ir moters vaidmens). Paulius aiškino šį skirtumą.

"Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti" (Pirmas korintiečiams 15,21-22).

"Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškasis, antrasis žmogus – iš dangaus. Koks žemiškasis, tokie ir žemiškieji, o koks dangiškasis, tokie ir dangiškieji. Ir kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo [Kristaus] paveikslą" (Pirmas korintiečiams 15,47-49).

Nuodėmė kliudo mums žmonėms dvasiškai pagal Dievo paveikslą plėtotis ir tą puikųjį Dievo mums duotą potencialą pasiekti (Mes, žmonės, aiškiai turime patys nusileisti. Mes turime įvertinti, suvokti Dievo tikslą mums. Mes negalime gyventi pagal nuostabius dieviškus potencialus.Nuodėmė mus atskyrė nuo Dievo paveikslo visuose žmonėse). Bet per Jėzų Kristų mes atsinaujiname ir galėsime piimti Dievo dvasinį atvaizdą (charakterį). Per prisikėlimą šis atnaujinimas bus užbaigtas, (atnaujinimas ir atkūrimas suteikia mums galimybę per Jėzų Kristų, kurio paveiksle mes esame galutinai nulemti, pilnai pripažinti kaip tik tokį prisikėlimą) mūsų žemiškas kūnas taps garbingu dvasiniu kūnu (Filipiečiams 3,20-21; žr. Pirmą tesalonikiečiams 4,13-17).

"Jeigu mūsų Evangelija tebėra paslėpta, tai ji paslėpta vien einantiems į pražūtį, netikintiesiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Dievo atvaizdo - Kristaus šlovės Evangelijos šviesos" (Antras korintiečiams 4,3-4).

"Jis [Kristus] yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmagimis" (Kolosiečiams 1,15).

Per Jėzų Kristų, gyvenusį be nuodėmės, nuodėmingi žmonės gali nuo mirties bausmės, kurią dėl savo nuodėmių užsitraukė (Romiečiams 6,23), išsivaduoti ir tapti teisiais. (Nors žmogus sutvertas pagal Dievo paveikslą, teisus ir be nuodėmės Jėzus Kristus išteisino vyrą ir moterį, kurie nusidėjo ir užsitraukė ant savęs mirties bausmę (Romiečiams 6,23)).

Paulius sako mums: "Taip pat ir jus, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški piktais darbais, Dievas dabar sutaikino jo žemiškojo kūno mirtimi, kad pasirodytumėte jo akyse šventi, tyri ir nekalti. Tik ištverkite tikėjime įsitvirtinę bei įsišakniję... " (Kolosiečiams 1,21-23). Nors mes savo gyvenimo paskirties per save pačius negalime oasiekti, Dievas mums per Jėzų Kristų, kuris taip pat ir dvasiškai “pagal Dievo atvaizdą” į pasaulį atėjo, parūpino mums galimybę susitaikyti su mūsų dangišku Tėvu, Su Kristaus pagalba mes galime tapti vis panašesniais į jį, kaip ir malonėje, taip ir pažinime (Petro antras 3,18) (susitaikinimo su Kūrėju kelią ir pasiekti tą potenciją,kuri atspindėtų Dievo charakterį mūsų gyvenime" (2 Petro 3:18)).

Jėzus Kristus buvo regimas neregimo Dievo atvaizdas. Kristus sakė: "Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!" (Jono 14,9). Per Kristų mes matome Tėvą ir geriau suvokiame savo paskirtį ir galimybes.

(Aišku, mūsų gyvenimo pagrindinis uždavinys siekti dieviško charakterio.) Hebrajams 1,3 aiškina, jog Jėzus Kristus yra Dievo šlovės atspindys bei jo būties antspaudas [A. Jurėno vertimas]. Šioje eilutėje žodis antspaudas išverstas iš graikų kalbos žodžio charakter. Šis žodis reiškia “graviravimo įrankį... “štampą” arba antspaudą, pavyzdžiui, monetoje arba lako antspaude.

Šiuo atveju panaudojant štampą įspaudžiamas reikiamas “paveikslas”. Iš kitos pusės “paveikslas” parodo visas įrankio, kuris buvo panaudotas jam pagaminti, savybes" (Vine’s Expository Dictionary of Old and New Testament Words, žodis (Seno ir Naujo Testamentų žodžių žodyne) "Image"). Jėzus Kristus buvo tikrai tikslus Dievo Tėvo atspaudas. Jis tai patvirtino sakydamas: "Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!" (Jono 14:9).

"Atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume” (Efeziečiams 4,23-24).

Tai yra naujas žmogus (vyras ar moteris), kuris sukuriamas dvasiškai pagal Dievo atvaizdą. Bet žmogus šį pakeitimą iki galo įgyvendinti pats negali. (Prašome užsisakyti mūsų nemokamą knygelę...) Tik per mūsų viduje gyvenantį Jėzų Kristų mes, žmonės, galime būti performuojami pagal Dievo paveikslą (gali atnaujinti žmones tik per gyvą antgamtinę būtybę Jėzų Kristų).

Apaštalas Paulius rašė: "Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane" (Galatams 2,20). Šis tikrai stebuklingas pakeitimas gali būti atliktas tik Šventosios Dvasios, kurią Dievas dovanoja jo klausantiems, galia (Apaštalų darbai 5,32).

"O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių" (Romiečiams 8:29).

Mūsų gyvenimo paskirtis yra mūsų, kaip Dievo šeimos narių, amžinasis gyvenimas Dievo karalystėje.(Mūsų likimas yra amžinasis gyvenimas Karalystėje kaip Dievo šeimos dalis). Todėl (pirmoje vietoje) visi žmonės sutverti pagal Dievo atvaizdą. Tikrieji krikščionys bus kartu su Jėzumi Kristumi – kaip jo broliai – dangiškojo Tėvo šeimoje (susiejo save su Tėvo ir sūnaus didinga šeima kaip Kristaus broliai).

Puiki ateitis laukia teisiųjų (Didis ir gausus bus atlygis teisiesiems). Bet kas atsitiks su tais, kurie nenorės atgailauti (silpnaisiais,kurie užsispyrę šliaužios)?

Kaip tai atrodo iš Dievo perspektyvos? (Pažvelkime į tai iš Dievo perspektyvos) Jis nustatė, kad kiekvienas žmogus gauna vieną galimybę amžinajam gyvenimui pasirinkti (kiekvienam žmogui tinkamą gyvenimo pasirinkimą). Ką tu darytum su tokiu, kuris tyčia ar per apsileidimą (pastovų nerūpestingumą) - Dievo pasiūlytą malonę (gautų malonę) amžinam gyvenimui atmestų ir (apgalvotai) pasirinktų šėtono kelią? Ar turi ir toks žmogus gauti amžinąjį gyvenimą, tapti Dievo šeimos nariu ir ten toliau žaloti savo artimuosius ir save? (Ar tokiam žmogui suteiktum amžinąjį gyvenimą savo karalystėje, kur jis galėtų neribotai žaloti kitus? Kokia būtų jūsų pasirinkimo teisė?)

Kai kas Dievą vaizduoja kaip baisenybę (monstrą), kuris neatgailaujančius nusidėjelius amžinai baudžia negęstančia pragaro ugnimi. Atidus Rašto vietų šia tema nagrinėjimas rodo, kad piktiesiems skirtas likimas yra ne amžinas gyvenimas pragare (atsargiai ir melsdamiesi tyrinėjame Rašto eilutes, tikrieji Dievo tikslai žmonėms siejami suprantant, kad ne tokia bausmė nusidėjeliams).

"Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Auščiausiojo vaikai: juk Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems" (Luko 6,35).

"Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime" (Luko 14,13-14).

"Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!’" (Mato 25,41).

"Ir eis šitie į amžinąjį nubaudimą, o teisieji - į amžinąjį gyvenimą" (46 eilutė).

Nuodėmingasis kentės amžinąja bausme ta prasme (jutiminiam suvokime), kad amžinai bus atskirtas nuo Dievo ir gyvenimo (nusigręžė nuo Dievo ir gyveno pats sau). Bet Dievas nepasmerkia nuodėmingųjų amžinoms kančioms. Nereikia pamiršti, kad "atpildas už nuodėmę - mirtis, o Dievo malonės dovana - amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje" (Romiečiams 6,23). Gyvenimas ir mirtis yra dvi priešybės, du keliai, reiškiantys skirtingus dalykus. Mirtis reiškia gyvenimo pabaigą, bet ne kitą amžinojo gyvenimo buveinę. (Gyvenimas reiškia nebuvimą mirties, o mirtis - nebuvimą gyvenimo.)

Paskutinėje Biblijos knygoje pranašaujama apie dviejų galingų ir įtakingų piktų žmonių veiklą, kurie pabaigoje (klaidinę kitus) bus įmesti į ugnies ežerą. "Žvėris buvo sugautas, o kartu netikrasis pranašas... Juodu gyvi buvo įmesti į ugnies ežerą su degančia siera" (Apreiškimo 19,20). Kas atsitiktų su žmogumi, jei jį gyvą įmestų į didžiulę kaitrią ugnies krosnį? Jis būtų visiškai sudegintas, sunaikintas.

Biblija parodo, kad sunaikinanti ugnis yra piktiesiems paskirtas likimas (galutinė mirtis nusidėjėliui) (Malachijo 3,19). Taip pat ir praeityje Dievas panaudojo kaip tik tokį didelį gaisrą, kaip amžiną bausmės pavyzdį tiems, kurie atsisako atgailauti už savo piktadarybes. Judas paaiškina: “Taip pat Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmes" (Judo 7). Sodomos ir Gomoros gyventojai, vaizdžiai kalbant, “lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmes", bet šiandien nedega nei jie, nei miestai, kuriuose jie gyveno. Priešingai, jie stos prisikėlime prieš teismą, kaip aprašytą Apreiškimo 20 ir Ezechielio 37. Ir, anot pažado, turės gerą progą gauti amžinąjį gyvenimą (Mato 10,14-15; 11,23-24). (Platesnei informacijai šia tema prašome užsisakyti mūsų nemokamos brošiūros kopiją "Dievo poilsio dienos planas: The Promose of hope for all manking - Vilties pažadas visai žmonijai").

136 psalmė (Psalmyno 136) aiškina [žr. K.Burbulio vertimą], kad Dievo gailestingumas yra amžinas. (Visų aukščiausiai yra Dievas - gailestingumo Dievas. Skaitykite Psalmę.) Mirtis piktiesiems - nusidėjeliams malonumo jam nesuteikia, todėl jis kantriai viliasi, kad piktieji galiausiai atgailaus (dažniausiai jo nuosprendis atidedamas dėl vilties atgailauti). Kaip paaiškina apaštalas Petras: "Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų" (Petro antras 3,9).

Rašydamas jaunajam Timotiejui (Iš principo) apaštalas Paulius aprašo (išreiškia) Dievo viltį: "Tai gera ir priimtina akyse mūsų Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą” (Pirmas Timotiejui 2,3-4).

Amžinas gyvojo Dievo ketinimas yra atvesti mus į savo šeimą! (Tai amžinas Dievo pažadas atvesti mus į jo šeimą). Tam Dievas pasiuntė savo sūnų Jėzų į pasaulį: “O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną” (Jono 6,39).

Kur gyvens Dievo šeimos nariai? Ką jie darys? Ar kai kurių krikščionių įsivaizdavimas, kad teisieji amžinai dykinės danguje arba tik gros ten arfa, yra pagrįstas Biblija?

"Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip argi būčiau sakęs: ‘Einu jums vietos priruošti?’ Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš" (Jono 14,2-3).

Esminis klausimas, kur bus Kristus? Kai kurios Rašto vietos aiškiai nurodo, kad Jėzus sugrįš čia, į žemę ir su savo šventaisiais valdys tautas (Apreiškimo 19; 20,1-6).

(Šiame kontekste terminas buveinės yra šiek tiek apgaulingas. Daugelis kitų vertimų iš graikų kalbos vietoje žodžio buveinė vartoja gyvenama vietovė -buveinė.

Praėjusiais šimtmečiais anglai žodį buveinė vartojo autoritetingų vietų nusakymui. Pavyzdžiui, Senojo Testamento pranašas Elijus buvo sakęs patepti Eliziejų, kad šis būtų pranašu jo buveinėje (plg. Karalių pirma 19,16; 2,35; 5,5; 8,20; Metraščių antra 26,1, Karaliaus Jokūbo vertimo variantas).

Apaštalas Jonas kalba mums apie tuos, kurie bus pirmieji prikelti amžinajam gyvenimui: “Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime! Šitiems antroji mirtis neturi galios; jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir viešpataus su juo tūkstantį metų" (Apreiškimo 20,6; plg. 4 eilute).

Šventovėje (Tėvo namuose) buvo kambariai, kuriais naudojosi kunigai ir levitai įvairiais tikslais. Tai pažymi, jog Dievo Karalystėje gausu vietų, kiekvienam pagal nuopelnus.)

"...Vertas esi paimti knygą ir atplėšti jos antspaudus, nes buvai nužudytas ir atpirkai Dievui savo krauju žmones iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių. Iš jų tu padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus, ir jie karaliaus žemėje" (Apreiškimo 5,9-10).

Teisieji (šventieji) padės Jėzui Kristui valdyti tautas (dalyvaus Jėzaus Kristaus tautų valdyme) jo tūkstantmetinėje karalystėje. Biblijoje pateikiamas konkretus pavyzdys, teigiama, jog dvylika apaštalų teis dvylikos Izraelio giminių palikuonis (Luko 22,28-30; plg. Mato 19,28). Be to, Raštas apreiškia,kad karalius Dovydas (vėl) vadovaus sujungtoms Izraelio giminėms (tautai) (Ezechielio 37,21-25). Kiti prižiūrės kai kurių miestų valdymą (administravimą) (Luko 19,16-19). Deja, šis ateities apreiškimas dažnai nebūna tinkamai įvertintas.

"Ar nežinote, kad šventieji teis pasaulį? O jeigu teisite pasaulį, tai nejaugi nesugebėtumėte išspręsti menkučių bylų?" (Pirmas korintiečiams 6,2).

 

"Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, aš duosiu valdyti pagonis" ( Apreiškimo 2,26).

"Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste" (Apreiškimo 3,21).

Apaštalų raštai rodo, jog pirmojo šimtmečio bendruomenėje prisikėlusių šventųjų valdymas buvo žinomas, ir apie jį buvo mokoma. Tačiau per daugelį amžių krikščionybė labai pasikeitė. Taip pasikeitė, kad dabar jau nebedaug krikščionių šį svarbų pirmųjų krikščionių mokymą. Ankstyvosios krikščionybės vertybių ir tiesų atgaivinimas yra vienas iš svarbiausių šių Biblijos nagrinėjimo pamokų tikslų.

Teisiesiems pranašaujama ateitis, tai ne jų persikėlimas iš žemės į dangų, Priešingai, jie vykdys užduotį žemėje, padės Jėzui Kristui valdyti čia visas tautas (dalyvauja visų tautų valdymui žemėje). Gilesniam supratimui prašome užsisakyti mūsų nemokamas brošiūras "What happens after death" (Kas atsitinka po mirties?) It "The Gospel of the Kingdom" (Dievo Karalystės Evangelija).

"Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galongą balsą, skambantį nuo sosto: ‘Štai Dievo padangtė taro žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais’” (Apreiškimo 21,2-3).

Dievas, mūsų dangiškasis Tėvas savo buveinę perkels į atnaujintą žemę (1 eilutė), kad amžinai gyventų su tais, kurie bus dvasiškai pasikeitę ir galės dalyvauti jo šlovėje.

"Anuo metu Jėzus bylojo: ‘Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams” (Mato 11,25).

Dievas Tėvas yra aukščiausias visos visatos valdovas. Viskas danguose ir Žemėje palenkta jam (Pirmas korintiečiams 15,27-28). Jis yra dvasia (Jono 4,24) ir yra amžinas (Pirmas Timotiejui 6,16). Gyvenimas yra neatsiejamas nuo Dievo.

Jis turi absoliučiai tobulai teisingą charakterį, ir Jėzus ragino mus tapti panašais į jį. "Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas" (Mato 5,48).

Tėvas, Dievas Tėvas, yra visų palaimų (malonių) versmė. Laiške efeziečiams, pirmo skyriaus, 3-10 eilutėse ši tiesa atskleista labai aiškiai. Šiose eilutėse rašoma apie Tėvą, kaip jis nepaliaujamai ir maloningai vykdo savo planą žmonijai.

Kartu jis paskelbia mums "savo valios slėpinį, kaip jis panorėjo iš anksto nutarti jame” (9 eilutė). Mes jums patariame perskatyti du (ar daugiau) šių eilučių vertimus ir atidžiai palyginti juos.

"Mes esame pažinę ir įtikėję meilę, kuria Dievas myli mus. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame " (Jono pirmas 4,16; plg. 4,8).

Meilė yra esminis Dievo bruožas, ji išsakyta Dievo įstatyme. Visa, ką Dievas atskleidžia žmonėms Šventuoju Raštu, grindžiama meile (Mato 22,35-40). Savo galia Dievas pabaigoje (nugalės blogį) ištrems blogį iš naujojo švento Dievo miesto (Apreiškimo 21,7). Pasiliks tiktai meilė.

Meilę Paulius pavadino (didžiausiu ir) svarbiausiu krikščionio požymiu (Pirmas korintiečiams 13,13). Išvardindamas Dievo Dvasios vaisius, apaštalas Paulius pirmiausia paminėjo meilę (Galatams 5,22). Tai yra tobulumo raištis, sujungiantis visa į tobulą darną (Kolosiečiams 3,14). Meilė išpildo įstatymą (Romiečiams 13,10, žr. K.Burbulio vertimą).

Šis žodis Biblijoje naudojamas apibūdinti nuostabų Dievo charakterį. Dievas yra meilė.

Aiškumo dėlei mes turime apibrėžti sąvoką meilė. Lietuvių anglų kalboje ši sąvoka išsireiškiama mažiau tiksliai nei graikų kalboje. (Žodis meilė sudaro esminę prasmę.) Mūsų (Lietuvių kalboje) žodis meilė apima nemaža savybių ir jausmų.

Graikų kalboje (yra daug daugiau specifikos) naudojami keturi skirtingi žodžiai, verčiami žodžiu meilė. Tai reikia žinoti, nors du iš jų Šventajame Rašte nevartojami.

Eros apibūdina lytinę (seksualinę) meilę – kuria mėgaujasi vyrai ir moterys, sujungti vedybiniais saitais. Žodžiu storge aprašoma tėvų meilę vaikams (ir atvirkščiai), o taip pat meilę šeimoje vieno asmens kitam, tai yra brolišką meilę. Žodis philia naudojamas Biblijoje, kai aprašomi nuoširdūs žmonių santykiai. Šiuo žodžiu nusakoma taip pat ir fizinę meilę, kai ji yra padori ir tyra (tinkama, be priekaištų). (Tačiau) Dievo meilei aprašyti šie trys žodžiai nevartojami.

Biblijoje Dievo meilė apibūdinama žodžiu agape. Agape reiškia nuoširdžią užuojautą ir pagalbą kitiems žmonėms. Šiuo žodžiu atvaizduojamas nenutrukstamas gerumas, net ir turimiems priešams (dosnumą ir palankumą).

Tokią meilę atspindi Dievo būdas (prigimtis) ir charakteris. Šios rūšies meilę mes galime perimti (gauti) tik iš Dievo Tėvo ir jo sūnaus Jėzaus Kristaus. Atsisakę buvusio gyvenimo šunkelio ir pasukę keliu vedančiu Dievop mes savyje duris Šventajai Dvasiai, kuriai padedant, pradedame skleisti dievišką meilę. Krikščioniškos meilės pavyzdys agape, tokia, kaip aprašyta Mato 5,43-48. Iš šios pastraipos sužinome (Čia mus moko), kad Dievas yra geras ir piktiesiems, jis siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų, ir jo saulė vienodai šviečia geriems ir blogiems, ir netgi nedėkingiems ir piktiems.

Mes privalome išmokti mąstyti taip, kaip mąsto Dievas ir daryti taip, kaip daro jis – mylėti, kaip myli Tėvas (dieviška meile). Taip mylėdami, mes formuojami pagal Dievo paveikslą, (nors) ši meilė nėra žmogiška, ją Dievas duoda per savo Šventąją Dvasią (Bet mes skubame pridurti, jog žmogus pats savyje negali pagimdyti šios meilės rūšies. Tai galime gauti tik tiesiai iš Dievo) (Romiečiams 5,5).

"Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimi Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jono 3,16).

Iš Dievo perspektyvos pasaulį nelengva mylėti. Biblija aiškiai mums kalba - nemylėti jo nedorybių (Jono pirmas 2,15-17). Gyvendami pasaulyje, mes taip pat suprantame visų žmonių problemas, liudijančias visuose kontinentuose, salose, regionuose, miestuose ir kaimuose. Bet Dievas parengė mums nuostabų planą ne kvailų užgaidų tenkinimui ar ar žmonių nuodėmių plitimui.

Dievas pradėjo vykdyti žmonių išsigelbėjimo planą, atsiųsdamas į žemę Savo Sūnų. Jėzus net pasakė: "O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu prie savęs" (Jono 12,32).

"Jėzus Kristus, Dievo Sūnaus, Evangelijos pradžia” (Morkaus 1,1).

Iš šių eilučių mes matome glaudžius šeimyninius santykius. Jų tokie glaudūs giminystės ryšiai, jog Jėzus sako: "Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!" (Jono 14,9; plg. Jono 10,15).

Gal daugiau nei kiti apaštalai, Jonas aprašė giminystės ryšius, kaip Kristus susijęs su Dievu Tėvu. Tam, kad gautumėme kuo aiškesnį supratimą, prašome skaityti visas keturias evangelijas ir Jono pirmo laiško vietas apie giminystės ryšius. Visa tai pasitarnaus minties sutvirtinimui.

"Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau ... Tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo” (Jono 10,17-18).

"... bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvq ir taip darau, kaip jis yra man įsąkęs ...” (Jono 14,31).

Mažai kas pasaulyje tesupranta, kad meilė pasireiškia paklusnumu (ir nuolankumu). Jėzus parodė (išreiškė) savo meilę Tėvui nuolankumu ir paklusnumu. (Tokios rūšies meile pasiekiama tik krikščionims.) Jėzus laukė tokios meilės iš savo mokinių – iš krikščionių: "Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje..." (Jono 15,10). Apaštalas Jonas priduria (taip pat rašo): "Nes tai ir yra Dievo meilė - vykdyti jo įsakymus. O jo įsakymai nėra sunkūs" (Jono pirmas 5,3).

"Išsipildė visa, kas buvo apie jį parašyta, jie nuėmė jį nuo [kryžiaus] medžio ir paguldė į kapą. Bet Dievas jį prikėlė iš numirusių" (Apaštalų darbai 13,29-30; plg. Romiečiams 8,11; 10,9).

"... per jį įtikėjusiems Dievą, kuris jį prikėlė iš numirusių ... " (Petro pirmas 1,21; plg. Efeziečiams 1,20; Pirmas korintiečiams 6,14).

"Paulius pašauktas apaštalu ne žmonių ir ne per žmogų, bet paties Jėzaus Kristaus ir jį prikėlusio iš numirusių Dievo Tėvo" (Galatams 1,1; plg. Kolosiečiams 2,12; Pirmas korintiečiams 6,14; 15,7-17; Pirmas tesalonikiečiams 1,10).

Dievas Tėvas prikėlė savo Sūnų Jėzų Kristų iš mirties. Tai aiškiai parašyta (atspindėta) daugelyje Rašto vietų. Prisiminkime, kad per Kristaus kraują mes sutaikyti su Dievu, jo gyvybė mus išgelbės (Romiečiams 5,10). Laiške hebrajams apreikšta, kad Jėzus, kaip (yra mūsų nuolatinis Tarpininkas) aukščiausias (vyriausias) kunigas prie Tėvo, nuolat mus užtaria.

"... niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti" (Mato 11,27; plg. Luko 10,21-22).

Viena svarbiausių priežasčių to, kad Kristus atėjo žmogaus kūne, buvo  apreikšti Tėvą pašauktiesiems (išrinktiesiems) (plg. Apaštalų darbai 2,38-39).

"Žydai stebėjosi ir sakė: ‘Iš kur Jis išmano Raštą, visai nesimokęs?’ Jėzus jiems atsakė: ‘Mano mokslas - ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs"’ (Jono 7,15-16).

"’... kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė" (Jono 8,28; plg. 26 eilutė ir Jono 14,10).

 

"Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną" (Jono 6,44; (plg. 6,65)).

Nors mes galime būti išgelbėti per Jėzaus Kristaus vardą (ir Jo veiklą mūsų naudai) (Apaštalų darbai 4,12), bet išgelbėjimo procesą, kuriame naudojamasi Jėzaus Kristaus vardu, pašaukimu pradėjo Tėvas. Ir (Net) pirmieji Jėzaus mokiniai buvo pašaukti Tėvo (Jono 17,6.11).

Prieš išrinkdamas dvylika savo mokytinių, Jėzus visą naktį meldėsi Dievui Tėvui (Luko 6,12-13).

"Jie paklausė; ‘O kurgi tavo Tėvas?’ Jėzus atsakė: ‘Jūs nepažįstate nei manęs, nei manojo Tėvo. Jei pažintumėte mane, pažintumėte ir mano Tėvą’" (Jono 8,19).

"Teisingasis Tėve, pasaulis Tavęs nepažino, o aš tave pažinau. Ir šitie pažino, jog tu mane atsiuntei" (Jono 17,25).

Štai kodėl apaštalas Paulius žmonijos civilizaciją pavadino “dabartiniu blogo amžiumi" (Galatams 1,4). Todėl, kad "pasaulis yra piktojo pavergtas" (Jono pirmas 5,19). Žmonėms turi būti apreikštas Dievo pažinimas, be tų žinių nei vienas negali suprasti savo (žmogaus) gyvenimo prasmės. (Žmonija aklai ieško žinių apie Dievą ir Jo planą visiems mums ir rezultate, pasaulis skęsta baisiose kančiose.)

Biblija praneša (apreiškia), kad ateityje bus nuostabus pasaulis, tada "žemė bus kupina VIEŠPATIES pažinimo, kaip jūra kupina" (Izaijo 11,9; Habakuko 2,14).

"Todėl melskitės taip: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas’" (Mato 6,9).

"Jėzus tarė jiems: “Kai melsitės, sakykite: ‘Tėve, teesie šventas tavo vardas.’" (Luko 11,2).

Malda "Tėve mūsų” Jėzus parodė savo mokiniams, kad maldoje reikia kreiptis į Tėvą. Nėra blogai pakartoti “Tėve mūsų” meldžiantis, bet šios maldos tekstas tėra pavyzdys kaip mums su Tėvu šnekėtis (plg. Mato 6,9-13; Luko 11,2-4). Jėzus (netgi) įspėjo, kad melsdamiesi beprasmiškai nedaugiažodžiautume (Mato 6,7).

(Koks yra bendras Viešpaties prašytojo modelis arba principas? Tikrumoje, kartoti maldą žodis į žodį nėra teisinga. Geriau melstis įjungus Jėzaus patartus maldos elementus kaip pagrindą. Taip melstis kur kas nuoširdžiau nei kartoti iškaltus žodžius. (žr. Mato 6,9-13; Luko 11,2-4). Biblija nemoko mūsų kartoti mintinai maldas.)

"Tai pasakęs, Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo: "Tėve, atėjo valanda!.. " (Jono 17,1).

Septynioliktame Evangelijos pagal Joną skyriuje užrašyta ilga Jėzaus Kristaus malda. Per maldą Jėzus keletą kartų sakė (parodė), kad jo malda (-os) skirta Tėvui (nukreiptos į Tėvą) (Jono 17,5-11.21.24-25).

"Jėzus jai [Marijai Magdalenai] tarė: “Nelaikyk manęs. Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems; ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’" (Jono 20,17).

Ši svarbi citata (ištrauka, pastraipa) pasitarnauja įžanga į mūsų pamokos paskutinį skyrių, ten paaiškinta, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė. Apaštalas Paulius troško, kaip jis ir sakė savo laikų krikščionims: "... idant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pažinti” (Efeziečiams 1,17).

Dievo galutinis tikslas žmonijai yra tiesiogiai susijęs su senu klausimu "Kas tas žmogus?" Su klausimu, kurį prieš daugelį šimtmečių uždavė ir karalius Dovydas, ir patriarchas Jobas.

"Kai pažvelgiu į tavo dangų, tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias tu pritvirtinai, kas tas žmogus, kad jį atmeni, kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi? Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save, apvainikavai garbe ir didybe. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų” (Psalmyno 8,4-7).

 

"Daugiau nebegaliu! Amžinai negyvensiu! Tad pasitrauk nuo manęs, nes mano dienos tik ūkanos. Kas tas žmogus, kad jį taip aukštini? Kodėl kreipi į jį dėmesį!" (Jobo 7,16-17).

Matydamas Dievo kūrybą, skatinančią mąstyti apie Dievo ketinimus dėl žmonių, Dovydas buvo apimtas pagarbios baimės. Jis dėkojo Kūrėjui, garbino jį. Priešingai, Jobas kentėdamas teigė, jog žmonės atrodo per daug laikini ir menki, kad Dievui turėtų rūpėti jų išteisinimas.

Dėl skirtingų priežasčių abu jie svarstė, ką Dievas, turėdamas tiek galios ir didybės, ketina daryti su žmonėmis ir kodėl jais rūpinasi? Kitos Biblijos vietos paaiškina mums, koks yra Dievo tikslas.

"... Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas Žmogaus Sūnus, kad juo rūpiniesi? Padarei jį trumpam laikui mažesnį už angelus, didybe ir garbe jį apvainikavai, visa pajungei jo valdžiai.” (Hebrajams 2,6-8).

Gal daugiau nei kita Naujojo Testamento knyga, Hebrajų laiškas padeda mums apčiuopti pagrindines žmonijai Dievo duotas tiesas, kurias randame Senajame Testamente.

"Jeigu jau visa pajungė, tai nepaliko nieko, kas nebūtų jam pajungta. Vis dėlto dabar mes dar nematome, jog visa jam pajungta. Tačiau regime tą trumpam laikui padarytą mažesnį negu angelai, kad Dievo malone už kiekvieną jis paragautų mirties - Jėzų, už mirties kentėjimus apvainikuotą didybe ir garbe" (Hebrajams 2,8-9).

Pirmoje Biblijos knygoje Dievas paskiria žmones savo Kūrinijos valdovais, nors ir nujausdamas, kad žmonės tik dalinai vykdys jo valią. Chaotiškas šiuolaikinis pasaulis tai liudija. Taigi tikrasis išsipildymas įvyks tuo metu, kai Jėzus Kristus sugrįš viešpatauti žemėje.

Viskas bus padėta po kojomis žmogui, prisikeliančiam amžinajam gyvenimui. Per amžius mes valdysime Karalystėje su Dievu ir Kristumi kaip šeiminykščiai. Jėzus Kristus kentėjo kaip žmogus, kad kiekvienas iš mūsų galėtų dalyvauti Dievo Karalystėje. Pirmiau kančia. Garbė ir malonės ateina vėliau.

"Tasai, kuriam ir iš kurio yra visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę. Todėl jam derėjo kentėjimais ištobulinti jų išganymo vadovą" (Hebrajams 2,10).

Patriarchas Jobas nebuvo visiškai įsisąmonijęs, kad kančios yra reikalingos. Ne tik Jėzui Kristui teko kentėti. Ir nors mūsų kančios ne tokios, kad galėtumėme lyginti jas su Jėzaus, tačiau mes sekame Jo pėdomis. "Jei ištversime, su Juo ir karaliausime. Jeigu mes Jo išsižadėsime, ir Jis mūsų išsižadės" (2 Timotiejaus 2,12). Iš tikrųjų, Kristus davė mums pavyzdį, kaip kentėti nesiskundžiant. "Juk jūs tam pašaukti, nes ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis" (1 Petro 2,21). Iš dalies per kentėjimus Dievo vaikai įgauna jo dvasišką prigimtį, šventą ir teisingą charakterį. "Taigi, atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno, kad nuo jo augtumėte išganymui, jei esate patyrę, koks meilus yra Viešpats. Ženkite prie jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus" (1 Petro 2,1-4). Išsamiau apie kentėjimą rasite kitoje pamokoje. O ir dabar galite užsisakyti nemokamą brošiūrą What is your Destiny?

Tie, kurie dalyvaus prisikėlime, taps panašūs į Jėzų Kristų ne tik išore. Priėmusieji Šventąją Dvasią, dalinsis su Dievu jo prigimtimi. Amžinasis gyvenimas Dievo karalystėje yra tikrasis mūsų gyvenimo tikslas. Ir niekas mūsų gyvenime neturi tokios vertės! "Todėl aukite malone ir mūsų Viešpaties, ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu. Jam šlovė dabar ir iki amžinybės dienos! Amen" (2 Petro 3,18). Amžinasis gyvenimas Dievo karalystėje yra mūsų pašaukimas. Galėsime kaip amžina dvasinė būtybė, sukurta pagal Kūrėjo paveikslą, tapti Dievo šeimos nariu. Turėdami paties Dievo teisingo charakterio bruožų užuomazgas, įgausime amžinąją šlovę.

Niekada pakankamai neįvertinote savo gyvenimo. Jūs gimėte tapti vienu iš Dievo vaiku. Jūs gimėte gauti jo prigimtį. Jūs gimėte, kad taptumėte nuostabios Dievo šeimos nariu.

Šiais klausimais apmąstymui norime Jums padėti įsisavinant šios pamokos tiesas, apgalvojant atskiras jos dalis ir mėginant įgyvendinti suprastus Dievo mums duotus principus. Būtų naudinga rasti laiko pasirašyti atsakymus į užduotus klausimus ir palyginti juos su nurodytomis vietomis iš Biblijos. Jūs galite mūsų klausti, siųsti mums pastabas bei pasiūlymus apie šį mokymąsi ir pačią pamoką.

- Koks yra pagrindinis skirtumas tarp žmogių ir kitų būtybių? (Pradžios 1,26-27; 2,7; 9,6).

- Ar žmogus turi nemirtingą sielą? Kas ištiks nuodėmingą sielą? (Ezechielio 18,4.20).

- Kai kurie žmonės netiki, kad Jėzus gyveno žmogaus kūne. Ar Jėzus buvo tikras žmogus? (Jono 4,3; Pirmas Timotiejui 2,5; Izaijo 52,2).

- Ar visi žmonės buvo sukurti pagal Dievo paveikslą? (Jokūbo 3,9) Ar žmogus Jėzus taip pat buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą? (Antras korintiečiams 4,3-4; Kolosiečiams 1,13-15).

- Kokią atpildas mūsų laukia? (Romiečiams 8,28) Koks mūsų galutinis likimas? (Kolosiečiams 3,4).

- Kur valdys prisikėlę Dievo šventieji? Ar tikrai, kaip daugelis tiki, teisiųjų atpildas - dangus? (Apreiškimo 5,9-10).

- Kokie giminystės ryšiai tarp Dievo ir Jėzaus Kristaus? (Morkaus 1,1; Mato 11,27; Kolosiečiams 1,3).

- Kur Jėzus gavo suprtimą ir nurodymus, ką žmonėms apreiškė aną dieną (Jono 7,16)?

- Ar Dievas Tėvas mums yra taip pat Tėvas, ar vien tik Jėzaus Tėvas (Jono 20,17)?

- Ar mes taip pat galime save ištobulinti per kentėjimus, kaip buvo pašlovintas Kristus? (Hebrajams 2,10).

__________________________________________________________

Kaip galime gauti daugiausia naudos iš biblijinių studijų? Yra keletas naudingų būdų , kaip galėtumėte reikšmingai padidinti žinias ir supratimą iš šių Biblijos pamokų.

- Jei jūs neturite Biblijos, mes pasiūlytumėm nusipirkti nors vieną, kad galėtumėte patys patikrinti visą pamokoje liečiamą medžiagą ir savarankiškai nagrinėti. Mes rekomenduojameb Naujojo Karaliaus Jokūbo varianto pirmąjį vertimą. Tokiu būdu jūs išsirinksite gerą pirkinį. Senasis Karaliaus Jokūbo variantas yra daug paprastesnis, prieinamiau skaitomas ir yra plačiai vartojamas.

- Jūs turėsite didžiulę naudą galėdami savo asmeninėje bibliotekoje peržvelgti kiekvieną nagrinėtą Rašto vietą. Mūsų tikslas padėti jums mokytis ir tikslingai perteikti kitiems Biblijos tiesas.

- Daugeliui tūkstančių Biblijos studentų atrodo, kad kiekvienas Biblijos perrašymas ar perspausdinimas pagilina suvokimą ir padeda geriau įsiminti. Kiekviena Rašto reprodukcija verčia jus žiūrėti, atidžiai skaityti, nagrinėti, svarstyti, apmąstant kiekvieną žodį. Taip pat norime, kad jūs ne tik įgytumėte žinių, bet ir galėtumėte išsamiau naudotis Biblija. Patariame jums įgyti patyrimo, mokantis savarankiškai naudotis išsamiais Biblijos atitikmenimis. Atitikimai jus įgalina surasti kiekvieną Biblijos eilutę, kurioje panaudotas konkretus žodis.Tokiomis priemonėmis galite surasti Biblijos eilutes, kurios palengvins jūsų asmenines studijas. Išsamesniam suderinimui, tam, kad padėtų geriau suprasti tiesioginę mintį, patalpinti leksikos žodynai.Suderinimai įgalina surasti geriausią ir populiariausią variantą.

- Jei jums įmanoma, savo asmeninėms studijoms naudokite įvairių vertimų variantus.Angliškasis nagrinėjimas nuo pirmojo Karaliaus Jokūbo Varianto jau yra pasikeitęs. Daugelis Biblijos studentų mano, jog šiuolaikiškasis vertimas žymiai geriau padeda jų studijose ir suvokime. Tačiau paimdami daugiau nei tris geriausių vertimų pavyzdžius, būtinai susidursime su svetimybėmis ir trūkumais.

- Tokiuose vertimuose kaip Karaliaus Jokūbo ir Naujojo Karaliaus Jokūbo Variantuose vertėjai perteikė geriausiai suderintus žodžius,vartojamus originalioje kalboje su palyginti artimais prilyginimais Anglijoje. Kartais galite sunkiai pagauti ar net nesuvokti esminės reikšmės savoje kalboje.

- Hebrajų, graikų ir aramėjų tekstai geriausiai, tikslingiausiai atspindi tiesą. Jie yra žinomi kaip raidiniai ar pažodiniai vertimai. Jų vertimai naudojami, kai atsiranda būtinybė patikslinti mintį ar prasmę.

- Kituose vertimuose, tokiuose kaip Naujas Tarptautinis Variantas, vertėjai stengėsi tiksliai perteikti kiekvieno sakinio prasmę ar reikšmę artimiausią originalui.Tai yra pagrindinai atlikti, pavadinkim, paraidiniai, geriausiai apmąstyti vertimai.

Tokiu būdu skaitymas tampa lengviau prieinamas, suprantamiau pagaunama prasmė.Taigi apsirūpinkite labiausiai suprantamais, kuo tikslesniais vertimais. Dėka kruopščių vertimų, prieinamumas įgalina mus suprasti ir lengvai pagauti prasmę. Tačiau rizika išlieka, nes vertėjų išdėstymas gali būti su paklaidomis. Klaidingai pristatoma, jeigu originali prasmė praleista - neišversta. Pagaliau, mažiausiai tikėtinos Biblijos perfrazuotos eilutės. Šiose eilutėse vertėjai paprastai kalba savais žodžiais, manydami, jog išreiškia tikrojo autoriaus mintis. Jie gali būti naudojami, bet tik tuo atveju, jei vertėjai turi aiškų originalaus teksto supratimą.

Šie laisvi vertimas gerokai nutolsta nuo tiesos, talpindami klaidingas Rašto interpretacijas, lyginant su kitais dviem pavyzdžiais. Dėl šios priežasties mes niekada neteigtumėm, jog tai Biblijos mokymas. Tačiau atsitiktinai jie gali būti pagalbininkais- sunkiai suprantamą kalbą padarydami daugiau suvokiama.

- Retkarčiais mes jums parekomenduosime skaityti papildomą literatūrą, kurią galite įsigyti iš mūsų bibliotekos. Šiai pamokai rekomenduojame knygą “Darwins Black Box”, išleistą biochemiko Michael J. Behe. Laisva spauda, Niujorkas, 1996. Dr. Behe pagrindė savo mokslą aiškinimu apie nepagrįstą mokslą,taip plačiai priimtą u˛ pagrindą evoliucijos teorijoje. Jo knyga ypatingai vertinga tiems, kas trokšta mokslo, patvirtinančio, jog gyvybė mūsų planetoje buvo tikrai sukurta, o ne išsivystė iš negyvos materijos. Tikslaus mokslo akivaizdumas įtikinamai parodo, kad gyvybė spontaniškai evoliucionuotis negalėjo.

- Kartais mes taip pat rekomenduojame brošiūrėles ar kitokia literatūrines priemones, kurias galite įsigyti tiesiai iš Dievo bažnyčios susivienijimo tarptautinės organizacijos. Mes jums rekomenduojame dažniau uždavinėti klausimus ir atidžiai išstudijuoti kiekvieną teiginį. Šių pamokų aspektu pritaikytos priemonės kur kas gilesniam apmąstymui. Pateikiame papildomos literatūros sąrašą pirmom trim pamokom:

1 pamoka:Why the Bible is the Word of God: Kodėl biblija yra Dievo Žodis?: Kas atsitiks po mirties? Kaip suprasti Bibliją?

2 pamoka: The Word of God: Dievo Žodis: The foundation of Knowledge:Žinių pagrindas: Ar Biblija yra teisingas kelias į amžinąjį gyvenimą?

3 pamoka Why did God create mankind? Kodėl Dievas sukūrė žmoniją?: Kas atsitiks po mirties? Koks mūsų likimas? Nuo saulėlydžio iki saulėlydžio: Dievo poilsio diena - Sabata, Dievo šventosios dienos planas: Dievo pažadas padėti visai žmonijai.

Mes tikime, kad jūs užsisakysite šios nemokomos literatūros kopijų. Jei turite kokių klausimų apie šiose pamokose išdėstytą med˛iagą,prašome palaikyti su mumis ryšį mūsų nurodytu adresu arba artimesnės šalies adresu, nurodytu paskutiniame pamokos puslapyje. Mes pasiruošę jums visada padėti.

__________________________________________________________

Sėdėdamas ant kalvos virūnės, apsuptas avių, jaunas piemuo žiūrėjo į mirguliuojantį nakties dangų stebėdamasis. Berniukas davė sau žodį vėliau, užaugęs patirinės dangaus šviesulius, ir atidžiai pažvelgė į žvaigždėtą dangų: "Kai pažvelgiu į Tavo dangų, Tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias Tu pritvirtinai (Psalmyno 8:4).

Tasai berniukas buvo Dovydas - avių ganytojas, kuris tapo karaliumi ir parašė daug psalmių. Ko mes galime pasimokyti iš piemenėlio?

Jis buvo tikintis ir atsidavęs. Jis užmušė lokį, liūtą ir Filistinų milžiną Galijotą. Ištikimasis Dovydas atkūrė Dievo garbę prieš Izraelio tautos siaubūną ir arogantišką stabmeldį. Garbindamas Dievą, jis pasitarnavo paranoikui, pavydžiam karaliui Sauliui, kuris bandė jį nužudyti.

Dievo šlovėje Dovydas vedė Izraelį į pergales per daugelį mūšių. Jo tikėjimas paskatino Princą Jonataną padėti Dovydui įžengti į sostą vietoj jo.

Nuo kūniškų pgundų Dovydas dar nebuvo apsaugotas. Jis svetimavo su Bathsheba, ir jos vyras Uriah ją nužudė. Dievas Dovydą viešai įspėjo dėl jo nuodėmių, dėl kurių jis nuoširdžiai atgailavo ( Psalmyno 51).

Dievas atleido, bet kartu informavo, jog šio jo trūkumo išdavoje patirs nuolatinius neramumus, sumaištį savoje šeimoje. Vėliau Dovydas turėjo bėgti nuo savo sūnaus, pasikėsinusio į jo karalystę. Karalius apraudojo savo maištavusį sūnų Absalomą kaip ir dera tėvui. Tuomet, kai Dovydas išrikiavo savo armiją į mūšį, Dievas nubaudė mažatikius izraelitus. Ir visi buvo palaiminti per teisųjį karalių Dovydą.

51-je psalmėje atrandame, kas pagrindinai nulėmė Dovydo sėkmę ir suartino giminystės ryšiais su Dievu. Čia taip pat randame, jog Dievas pasirinko Dovydą pagal savo širdį, nuoširdžiai atgailaujantį dėl savo nuodėmių ( Apaštalų darbai 13,22). Jo nuolankumas ir paklusnumas padėjo suprasti Dievo tikslus žmonijai.

Bauginamas Dievo kūrinių didingumo, Dovydas klausė: :Kas tas žmogus, kad jį atsimeni, kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi? ( Psalmių 8,5.

Dovydas žinojo, kad žmogus yra aukščiausias Dievo kūrinys. “Tuomet Dievas tarė: ‘Pasidarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gužyvulius, ir visus žemėje žliaužiojančius roplius!" (Pradžios 1,26).

Hebrajų knygoje užrašyti Dovydo žodžiai priduria, jog mūsų dar nepasiekė bauginantis likimas. "Beje, kažkas kažkur yra liudijęs: Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas Žmogaus Sūnus, kad juo rūpiniesi? Padarei jų trumpam laikui mažesnį už angelus, didybe ir garbe jį apvainikavai, visa pajungei jo valdžiai. Jeigu jau visa pajungė, tai nepaliko nieko , kas nebūtų jam pajungta. Vis dėlto dabar mes dar nematome, jog visa jam pajungta ( Hebrajų 2,6-8).

Toliau mes skaitome, kad Dievas per Jėzų Kristų (9-11 eil.) daugybę savo vaikų atves į garbę (10 eil.). laikas jau atėjo, kada mes galime būti užtikrinti": ... apvainikavai garbe ir didybe"

Ištikimieji Dievo tarnai valdys ant žemės kaip kunigai ir kunigaikščiai (Apreiškimo 5,10). Šlovės ir garbės vainikas, apie kurį kalbėjo Dovydas, yra mūsų likimo dalis. Įsitikinkite, užsisakę mūsų nemokamą brošiūrą What is jour destini? Koks tavo likimas?

Kelias į amžinąjį gyvenimą atskleistas kur kas daugiau nei bauginanti ateitis.

Asmenybė - dvasiškai apibrėžta kaip sugebėjimas atskirti Dievo teisingą būdą nuo blogo; kaip savanoriškai paklusti savo pačių norams daryti tai, kas yra gera Dievo akivaizdoje ir kaip su pažadėta antgamtine pagalba atsispirti blogiui netgi spaudžiant ar gundant. Dievas savo esybėje turi tobulą, teisingą asmenybę.

Dangus. Dievas kalba apie tris dangus: 1 atmosfera, kuri supa žemę. 2 erdvė, įskaitant saulės sistemą ir pastebimas žvaigždes bei galaktikas; 3 Dievo sosto vietovė, nuo kurios Jis valdo pasaulį, pavadintą trečiuoju dangumi... Biblijoje kontekstas mums pasako, apie kurį dangų iš trijų eina kalba. (Apaštalų darbai 1,9-11; Pradžios 1,4-18; Psalmyno 8,3; 2 Korintiečiams 12,2). Saliamonas sako: "Dievas yra danguje, o jūs ant žemės" (Mokytojo 5,2).

Žmonija ( Vyrai, moterys ir vaikai, turintys protą), Homo sapiens - tai skirtinga rūšis nuo gyvuliųpadermės.

Atvaizdas. Bendrai paėmus, žodis įvaizdis Biblijoje naudojamas literatūrine prasme pažymėti fizinį ar materialinį pristatymą žmogiškąja arba gyvuliškąja forma. Teologine prasme šis žodis pažymi ryšį tarp žmogaus ir jo Kūrėjo Dievo.

Dievo atvaizdas. Ši biblijinė išraiška apima Dievo kūrybos tikslą, tai yra, kodėl Dievas sukūrė žmogų. Žmonija, kaip aiškina ši pamoka, buvo sukurta dėl specialaus ryšio su Dievu, su aiškios asmenybės potencialu ir Dievo prigimtimi.

Panašumas. Pažymi panašumą, atitikimą, atvaizdavimą.

Dievo panašumas. Biblijinė išraiška panaši į Dievo atvaizdo prasmę.

Žmogus. Bibliškai apibrėžtas kaip specialiai Dievo sukurtas vyras ir moteris pagal Jo paveikslą - skirtingai nuo gyvūnų pasaulio. Kuriant žmogui buvo suteikta laisva valia, erdvė racionalim mąstymui ir dominavimas tarp gyvūnų.

Mokslas. Pirmiausia fizinių ir materialinių žinių vaikimasis ir studijavimas atitinkamai sisteminiu ir organizaciniu pavidalu, siekiant dvasinių dalykų.