Prieš 2500 metų hebrajų pranašas Danielius aiškiai numatė neregėtą informacijos sprogimą. “Daugelis ją perskaitys ir įgaus pažinimo”, rašė jis (Danieliaus 12:4). Kaip stebėtinai tinka tai mūsų pasauliui!

Mes gyvename dinamiškame informacijos pasaulyje, kurį daugiausia stumia mokslo ryšiai ir skaitmeninė revoliucija. Neatslūgsta poreikis būti informuotam. Populiarūs žurnalai nuolat spausdina straipsnius, kaip derintis prie nuolatinės informacijos griūties.

Gaila, bet mums trūksta esminių žinių, būtinų visai žmonijos gerovei. Neturinčiam sau lygių informacijos pertekliumi periodu pasauliui iš esmės desperatiškai trūksta suvokimo ir bendro supratimo.

Gerai prieš 2000 metų Dievas įspėjo: “Mano tauta žūsta dėl pažinimo stokos” (Ozėjo 4:6).

"Mes skęstame informacijoje, bet trokštame nuo pažinimo stygiaus,” - pastebi apžvalgininkas Džonas Naisbitas. Koks paradoksas: kuo daugiau informacijos mes gauname, tuo mažiau esminių žinių įsisaviname, ir dažnai tai turi baisių, ilgalaikių pasekmių. Viešpats įspėjimas per Ozėją - tikra tiesa!

PAŽINIMAS IR SUPRATIMAS AR BEREIKŠMĖ INFORMACIJA?

Vienas įžvalgus populiaraus laikraščio žurnalistas pastebėjo: “Kiekvieną savaitę JAV išleidžiama 1000 naujų knygų, spaudimas būti informuotam daug sveria. Bet tarp informacijos ir išminties yra skirtumas”. Britanijoje šiandien šis skaičius - 300 naujų knygų kasdien, neminint didžiulio informacijos kiekio, pasiekiamo visame pasaulyje naujų technologijų pagalba.

Aišku, supratimas ir informacija nėra sinonimai. Buvęs Britanijos užsienio reikalų sekretorius Frencis Pimas rašė: “Vaizdai, kuriuos matome per televiziją, atspindi tik problemos simptomus ir pasekmes... Kai pasaulinius įvykius apžvelgia komentatoriai, gauname ne supratimą, o tik emocinę reakciją ir paprastas žinias.”

Taigi, nepaisant šito didžiulio informacijos augimo, egzistuoja vakuumas. Gaunamos žinios nieko nereiškia. Amerikiečių rašytojas Solas Belou šitą fundamentalią problemą nusakė taip: “Informaciją galime rasti kasdieniniuose laikraščiuose. Esame informuojami apie viską, bet nežinome nieko.”

Šioje vietoje į sceną žengia Biblija. Įkvėptas Dievo Žodis stoja kaip solidus tikrojo pažinimo šaltinis. Biblija duoda mums tinkamus pagrindinių žinių rėmus, pagal kuriuos galime deramai suprasti ir kitą naudingą informaciją. Be šito esminio pamato mes gyvename sumaištyje - nuolat užliejami informacijos, kurios negalime suvokti, lavinos.

O kai turime tinkamą pamatą, Amžinasis Tėvas atskleidžia nuostabias ir gilias dvasines žinias tiems, kurie Juo tiki ir Jam paklūsta.

Ką apie “pažinimą” mums skelbia Biblija? Mes pradėsime savo studijas nuo kelių esminių epizodų.

"Mano tauta žūsta dėl pažinimo stokos” (Ozėjo 4:6).

Nors Biblija mums labiau pasiekiama nei ankstesnėms kartoms, menkai kreipiame dėmesį į jos turinį - to pasekmės baisios. Saliamonas mus įspėjo: “Kartais kelias, kuris žmogui atrodo teisingas, nuveda į mirtį” (Patarlių 14:12; 16:25).

Sukūrimo metu Dievas suteikė žmonėms galimybę įgyti materialinių žinių. Ir išties mūsų laikais mes sukaupėme jų neapsakomai daug. O Dievui kelia nerimą apgailėtinas pagrindinių dvasinių žinių trūkumas. Kaip tiksliai apaštalas Paulius suprato, jog pernelyg daug kas siekia “nuolat besimokančias ir vis nesugebančias pasiekti tiesos pažinimo”! (2 Timotiejaus 3:7).

Atskleisto dvasinio pažinimo ignoravimas ar atmetimas atitolina mus nuo Dievo, atskiria mus nuo Jo vadovavimo. Dievo įstatymas, pagrindinis supratimo, kaip turime gyventi, šaltinis, veikia pasaulyje kaip dvasinė jėga (Romiečiams 7:14). Pripažįstame jį ar ne, tas įstatymas yra pats savaime. Žmonija brangiai sumoka už jo sulaužymą; matome to įrodymus kasdieniniuose pranešimuose apie žmonių kančias (plg. Jeremijo 2:19).

Biblija apibrėžia nuodėmę kaip nusižengimą įstatymui (1 Jono 3:4) - Dievo įstatymo sulaužymą ar atmetimą - ir nurodo bausmę už įstatymo nesilaikymą. Galiausiai “atpildas už nuodėmę - mirtis” - amžiams žuvimas (Romiečiams 6:23; Mato 10:28), bet pirmoji pasekmė - kančia, kurią matome pasaulyje. Tačiau Dievas trokšta duoti amžinąjį gyvenimą Dievo karalystėje visiems, kurie laikysis Jo nurodymų. (Smulkesnės informacijos ieškokite nemokamame buklete The Road to Eternal Life (Kelias į amžinąjį gyvenimą).)

PAGRINDINIS, VISIEMS REIKALINGAS PAŽINIMAS

"Kodėl taip gerai išsilavinę mes tiek mažai žinome?” - Saimonas Heferis

Amerikiečių profesorius I. D. Hiršas jaunesnysis perprato mūsų pažinimo problemos prigimtį. Savo knygos Cultural Literacy ("Kultūrinis raštingumas”) įžangoje jis pakomentavo: “Būti kultūriškai raštingu reiškia turėti esminę informaciją, kad galėtum klestėti šiuolaikiniame pasaulyje.”

Be išlikimui būtinų materialių žinių kiekvienam iš mūsų reikia dvasinio suvokimo ir tų ypatingų žinių, kurias atskleidė pats Dievas, supratimo. Be esminio dvasinio pamato mūsų pagrindiniam natūraliam supratimui visuomet trūks žinių, kaip gyventi turiningus, tikrai turtingus gyvenimus čia ir dabar, nekalbant jau apie su niekuo nepalyginamą amžinojo gyvenimo Dievo karalystėje perspektyvą!

Nesupraskime to klaidingai, Dievas ne prieš tai, kad turėtume išminties ir turtų. Biblijoje pasakojama apie daugybę dorų žmonių, kurie buvo protingi ir turtingi. Tačiau jie laikėsi - o tai reiškia, kad ir mes turėtume, - aukštesnių standartų, nei vien intelektualiniai ar materialiniai.

Pažinti Dievą - štai būtinas pažinimas, kurį atmeta pasaulis. Jo šaknys tikrame nuolankume. Tik nuolankūs vyrai ir moterys gali pažiūrėti toliau už savęs, kad suprastų Dievo atskleistas vertybes.

"Dezinformacija egzistuoja nuo tada, kai gyvatė įsiūlė Ievai lemtingąjį obuolį.” - Elžbieta Pond

Ko gero, išskyrus spėjimą, jog ten buvo obuolys, rašytoja Elžbieta Pond savo apybraižoje The Christian Science Monitor buvo teisingos nuomonės. Ji pridūrė: “Tai kas gi ta dezinformacija? Paprastai tariant, tai tyčinis melagingos ar klaidinančios politinės informacijos skleidimas siekiant įtakoti viešąją ar elitinę nuomonę. Tai ne tik klaidinga informacija ar netiksli informacija... Tai skleidžiama informacija, kurios šaltinis slaptas arba užsimaskavęs.” Šitas požiūris patvirtinamas Biblijoje.

Mūsų laikai pasižymi dideliu ignoravimu to, ką sako Biblija. Mes matome, kad kai kurie rašytojai ir kalbėtojai beveik nieko negali pasakyti apie šventuosius raštus, o nori, kad žmonės jais tikėtų.

Mums ne kartą sakyta, kad Judas Iskarijotas nekaltas dėl Kristaus kraujo, kad parduotuvės apiplėšimas nėra nuodėmė, kad Jėzaus pasakojimai yra moraliai pražūtingi, kad Jis studijavo jogą Tolimuosiuose Rytuose, kad Paulius yra tikrasis krikščionybės įkūrėjas ir taip toliau; tai vis klystančių religinių mąstytojų iškreiptos sampratos.

Dabar yra dvasinės dezinformacijos amžius. Žmonės nenori ir neskaito Biblijos patys. Daugelis pasitenkina perėmę vadinamųjų ekspertų, kurie yra gerokai klysta, požiūrį ir nuomonę.

KODĖL ŽMOGUS ATMETA DIEVO PAŽINIMĄ

Karaliaus Jokūbo Biblijos versija pateikia štai tokią frazę: “šio pasaulio dievas”. Daug šiuolaikinių krikščionių akivaizdžiai nerimauja dėl Šėtono realumo ir biblinių pranešimų apie Jėzaus Kristaus susidūrimą su puolusiomis dvasiomis, kurias Biblija vadina demonais. Bet anksčiau ar vėliau mes turėsime susitaikyti su asmeninio Kristaus liudijimo teisingumu. Jis pareiškė kaip faktą: “Mačiau Šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus” (Luko 10:18).

Ir vėl karaliaus Jokūbo Biblijos versijoje ši svarbi frazė verčiama "dabartiniu blogio amžiumi.” Vadinasi, šio amžiaus dievas apgavystėmis padarė jo gyventojus aklais (plg. 1 Jono 5:19). Tačiau mums buvo pažadėta, kad gausime dievišką išsigelbėjimą.

Šėtonas yra puolęs arkangelas. Kaip doras Liuciferis (tai reiškia “Šviesą nešantis”), jis buvo prie paties Dievo sosto, bet jis pasuko nuo Dievo kelio į visišką priešingą gyvenimo būdą, ir galiausiai jį pasiglemžė tuštybė, pavydas bei godumas. Dviejuose Biblijos skyriuose kalbama apie velnio prigimtį ir jo sukilimą prieš Dievą (atidžiai palyginkite Izaijo 14:12-15 ir Ezechielio 28:11-16).

Dauguma žmonių mano, kad pasaulis yra pakankamai gera vieta ar bent jau neutrali jo įtakos atžvilgiu. Bet Biblija atskleidžia, kad Šėtonas yra savo amžiaus dievas, ir dabar tai yra jo pasaulis. Siaubinga, bet jo apgavystės taip pasklidusios, kad mažai kas suvokia mastą, kuriuo pasaulis priėmė jo dezinformaciją ir iškreiptą žinią.

Dievas atskleidė tikrąjį dvasinį pažinimą Adomui ir Ievai. Tada Šėtonas gyvatės pavidalu privertė Ievą suabejoti paties Sutvėrėjo teisingumu. Ji įtikino savo vyrą prisijungti prie nepaklusnumo akto - suvalgyti uždraustą vaisių. Po to Dievas tarė Adomui: “Kadangi tu paklausei žmonos ir valgei nuo medžio” (Pradžios 3:17). Šėtonas iškreipė Dievo žodžius! Jis melavo Ievai apie jos likimą. “Nemirsite,” sakė gyvatė (plg. 1-7 eilutes).

Šita Ievos apgavystės dalis buvo tiesa. Jų akys atsivėrė gėriui ir blogiui. “Tada Viešpats Dievas tarė: “Štai ir žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gera ir bloga” (22 eilutė). Šitas nelaimingas polinkis atmesti Dievo nurodymus, atsiradęs žmonijos pradžioje, nesilpsta iki šių dienų. Pasaulis kupinas tiek tiesos, tiek klaidų, gėrio ir blogio. Velnias gudriai maišo gera su blogu. Dažnai žmonės neįžiūri svarbaus skirtumo. Dievas turi jį apreikšti. Nes tas apreiškimas, Jo Žodis yra svarbiausia. Tai tikrojo žinojimo pamatas!

Jėzaus Kristaus mirtis buvo tinkama auka už žmonijos nuodėmes. Jis sumokėjo mirtimi už mus ir siūlo žmonijai amžinojo gyvenimo dovaną. Šis aktas sužlugdė Šėtono tikslus ir buvo esminis pirmas išganymo žingsnis, po kurio buvo galima gauti daugiau dvasinių žinių.

KAIP GAUTI DIEVIŠKĄ PAŽINIMĄ

Dievas yra didis Mokytojas! Tikrąja prasme išganymas iš esmės yra mokymo reikalas. Pasaulis pripildytas netikrų vertybių, todėl akivaizdus poreikis susigrąžinti biblines vertybes. Tvirtas šių tikrų vertybių žinojimas eina tik iš vieno šatinio - Dievo Žodžio, šventos Biblijos. Dievas skelbia savo standartus per šventuosius raštus.

Tačiau reikia pasakyti, jog šventojoje Biblijoje, per Dievo apsireiškimą esančioje tikrojo pažinimo pamatu, nėra visų žinių. Kitas naudingas žmogiško žinojimo sritis galima paremti ant to tvirto ir tikro pamato.

Visos apgaulingos žinios, žinios, paremtos ne Dievo Žodžiu, būtinai pasimirš ir išnyks.

Dievo kelio siekimas ir branginimas apibendrina šios ištraukos esmę. Jėzus Kristus pakartojo šį taurų principą Kalno pamoksle: “Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti” (Mato 5:6). Naujasis Testamentas paremtas Senuoju Testamentu, kuris savo ruožtu nukreipia į Naująjį. Pastarasis nėra baigtas ir pilnas be pirmojo. Karalius Dovydas rašė, kad “...Tavo įsakymai teisingi” (Psalmių 119:172). Paklusnumas ir teisumas papildo vienas kitą.

Kokios dar savybės mums būtinai reikia, kad paklustume Dievui?

Dievo baimė - tai nėra pasaulio ar žmogaus baimė, kuris “pakliūna į spąstus” (Patarlių 29:25).

Pagrindinis Dievo baimės aspektas yra pasitikėti ir pasikliauti Juo.

Todėl dažnai mūsų baimės nėra būtinos. Dievas mums sako: “Aš, Aš guodžiu tave. Kas gi tu, kad bijotum mirtingo žmogaus, žmogaus sūnaus, kuris yra lyg žolė? Tu užmiršai Viešpatį, savo Kūrėją, kuris ištiesė dangus ir sukūrė žemę” (Izaijo 51:12-13).

Dievas yra mūsų Kūrėjas. Jis sutvėrė mus ir mūsų aplinką. Mes skolingi Jam už patį savo egzistavimą. Turėtume bijoti ignoruoti Jo mokymą, nurodymus ir įsakymus, atskleistus per Jo Žodį.

Jauni vyrai ir moterys - kita karta - netrukus formuos ateitį. Tik tikros Biblijos žinios gali padėti jiems įveikti naujojo tūkstantmečio sunkumus. Kokie dėkingi turėtume būti, kad mes su jais turime patikimą dvasinį vadovą, kuris buvo “užrašytas ateisiančiai kartai" (Psalmių 102:18).

DVIEM DALIMIS ATSKLEISTAS DIEVO PAŽINIMAS

"Krikščionių bendruomonė turi dvejopą nuomonę apie savo vadovėlius.” - Džonas Venhemas

Dauguma žmonių mano, kad Biblija yra rašytinė medžiaga, pateikta dviem dalimis, tradiciškai vadinamomis Senuoju Testamentu ir Naujuoju Testamentu. Kai kuriais atžvilgiais šita terminologija yra klaidinanti, nes nepastebinai paskatino kai ką atmesti didelę dalį Dievo apreiškimo. Kai kurie teologai ir religiniai vadovai teigia, kad Senasis Testamentas yra mažiau vertingas ar net pasenęs, kadangi yra senesnis.

Daug klaidingų supratimų ir apie hebrajų Bibliją. Britų rašytojas ir Biblijos tyrinėtojas Džonas Venehamas rašė: “Tiek daug metų mes taip klaidingai mokėme, kad net protingi žmonės kartais iš tiesų tiki, jog abu Testamentai atstovauja nesuderinamus požiūrio taškus; Senasis Testamentas yra pykčio Dievas, o Naujasis Testamentas - meilės Dievas (Christ and the Bible, p. 19).

Kai kas daro išvadą, kad Senasis Testamentas paseno - tad ir tapo nebetinkamas, - todėl buvo pakeistas Naujuoju Testamentu. Terminai “Senasis Testamentas” ir “Naujasis Testamentas” randami keliose įvairių Biblijos vertimų vietose, bet žodis, išverstas reikšme “testamentas”, taip pat reiškia “sandora.” Šitie šventieji raštai kalba apie Senąją ir Naująją Sandoras (kurios bus išsamiai paaiškintos vėlesnėse pamokose), o ne apie Biblijos knygas.

Jeigu būtumėte gyvenę prieš 2000 metų ir paklausę apaštalų Petro, Pauliaus ir Jono apie “Senąjį Testamentą” arba “Naująjį Testamentą,” jie nesuprastų, apie ką jūs kalbate. Šiuos terminus nukalė žmonės praėjus daug laiko po biblinių knygų parašymo. Pirmą kartą graikų šventuosiuose raštuose “Naujasis Testamentas” pavartotas praėjus šimtui ir daugiau metų po apaštalų mirties.

Taigi didžiąją Biblijos dalį sudaro Senasis Testamentas. Iš esmės didžioji dalis Dievo Žodžio yra iš tų hebrajų šventųjų raštų - beveik 80 procentų iš 773000 Biblijos žodžių. Dar daugiau, Naujajame Testamente yra apie 600 citatų bei nuorodų ar užuominų į Senąjį Testamentą.

Turint tai galvoje, ar yra prasmės šiandieniniame krikščioniškame pasaulyje laikyti Senojo Testamento turinį blogesniu ar prieštaraujančiu Naujojo Testamento turiniui? Ar logiška nekreipti dėmesio į Dievo apreiškimo istoriją, Jo atskleistą gyvenimo kelią ir pažadus, esančius tuose hebrajų šventuosiuose raštuose?

Kaip Valteris Kaizeris sako savo knygoje "Towards Discovering the Old Testament" (Senojo Testamento atradimo link): "bažnyčia su panieka atmeta tris ketvirčius užrašyto Dievo apreiškimo - milžinišką Biblijos mokymą, jeigu atkakliai siekia remti savo teologiją NT, gėdingai neigdama ST. būtent ši praktika palieka... pusiausvyros trūkumą dvasiškame mokyme. Ji privalo grįžti prie naudingo, didaktiško ST naudojimo” (p. 29).

PERĖJIMAS NUO PRANAŠŲ PRIE EVANGELIJŲ

Šios dvi Dievo Žodžio dalys susijungia be siūlių, kad atskleistų pilną Dievo apreiškimą žmonijai. Nors testamentus ir skiria 400 metų tarpas, hebrajų pranašų raštai parašyti anksčiau taip, kad pabrėžia esminį vieningumą su apaštalų raštais.

Atkreipkite dėmesį, kaip baigiamieji Senojo Testamento pranašų žodžiai sklandžiai įsilieja į Naujojo Testamento pradžią. Malachijas, paprastai laikomas paskutiniu hebrajų pranašu, numato “Eliją, kuris turi ateiti” - Joną Krikštytoją (Mato 11:13-14; Malachijo 4:5-6).

Markas, daugumos laikomas pirmuoju Evangelijos rašytoju, pradeda kaip tik nuo to, kuo baigė Malachijas - cituoja pranašystes iš Malachijo 3:1 ir Izaijo 40:3 apie pranašą, kuris pasirodys prieš Mesiją. Po to, kaip Jėzaus Kristaus šauklys, parengsiantis kelią pirmam Jo atėjimui, pristatomas Jonas Krikštytojas (Malachijo numatytas Elijas). (Įdomu pastebėti, kad iš paskutinės Malachijo dalies konteksto galima nuspėti dar vieno pranašo “Elijo dvasia ir jėga” pasirodymą prieš antrąjį Kristaus atėjimą.)

Matas taip pat pradeda savo Evangeliją kaip Senojo Testamento tęsinį, pateikdamas hebrajų patriarchalinių ir karališkų linijų genealogiją iki Jėzaus Kristaus gimimo. To priežastis suformuliuota Mato 1:18: “Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai.”

Tačiau prieš šią eilutę yra dar 17 kitų. Kodėl? Jos drąsiai skelbia Jėzaus Kristaus Izraelito kilmę iš karaliaus Dovydo ir Abraomo. Šitie Mato žodžiai patvirtina ankstesnių hebrajų Biblijos knygų svarbą ir parodo, kad jis jomis remiasi.

Šias 17 eilučių galima laikyti trumpa šventos Izraelio ir Judo istorijos santrumpą. Naujojo Testamento pradžioje mums siunčiama galinga žinia, kad turime atiduoti Senajam Testamentui deramą pagarbą.

Istorinė Mato įžanga yra skirta parodyti teisinę Kristaus genealogiją - kad Jis yra pažado, duoto Abraomui (Pradžios 12:3;18:18; 22:18; t.t.) ir karaliui Dovydui (plg. 2 Samuelio 7:16; 13:22-23; Luko 1:32), išpildymas. Mato Evangelija yra paremta hebrajų šventarščiu ir turi daug citatų iš jo. Taip Matas ir Morkus sieja abu testamentus į vientisą ir baigtą apreiškimą.

ŽODYNĖLIS

Apaštalas: Ypatinga ekleziastinė rolė, istoriškai tekusi nedidelei žmonių saujelei; pažodžiui “siųstasis”, bet konkrečiam tikslui - perduoti žinią. Naujajame Testamente taip apibūdinamas specialus Evangelijos pranašas ar pasiuntinys; specialus Dievo pasiuntinys (Luko 11:49; Apreiškimo 18:20); konkrečiau pirmieji 12 (Petras, Jonas, Andrius, etc.), taip pat Paulius, Barnabas ir keli kiti. Jėzus Kristus buvo vadinamas Apaštalu (Hebrajams 3:1).

Evangelija: Gera žinia apie amžinąją Deivo karalystę, kuri bus įkurta žemėje po Kristaus grįžimo, ir tai, kad mes galime tapti jos dalimi. Šita žinia buvo pagrindinė Jėzaus Kristaus ir apaštalų mokymo dalis. Naujajame Testamente terminas pavartotas apie 100 kartų.

Pažinimas: Platus informacijos spektras, kurį turi žmogus; Dievo bruožas (Romiečiams 11:33); tai, ką mums reikia žinoti apie Dievą (Ozėjo 4:6).

Vėlyvieji pranašai: Izaijas, Jeremijas ir Ezechielis; vadinami "vėlyvaisiais” norint atskirti juos ir jų knygas nuo “ankstyvųjų” pranašų: Samuelio ir karalių.

Didieji pranašai: Izaijas, Jeremijas ir Ezechielis; vadinami "didžiaisiais”, norint atskirti šiuos tris pranašus ir jų knygas nuo 12 “mažųjų” pranašų. Didieji ta prasme, kad jų knygos didesnės, o mažųjų - mažesnės.

Pentateuchas (penkiaknygė): Graikų terminas pirmoms penkioms Biblijos knygoms, Mozės knygoms, pavadinti (penta reiškia “penki”). Šitas terminas imtas vartoti, kai hebrajų Biblija (arba Senasis Testamentas) buvo pradėtas versti į graikų kalbą apie 300 metais pr. Kr.

Metraštininkas: Sekretorius ar archyvaras; oficialus karaliaus sekretorius (2 Samuelio 8:16). Senovėje metraštininkas buvo profesionalus raštingas žmogus, išmokytas atlikti pareigas karališkoje administracijoje.

Apreiškimas: Dievo Žodžio ir plano atskleidimas žmonijai. Biblijoje tai reiškia nežinomų dalykų išaiškinimą, paslėptų atskleidimą, taip pat, kai pašauktieji individai pamato, išgirsta, suvokia, sužino ir supanta Dievo dalykus; biblinių paslapčių atskleidimą (Romiečiams 16:25).

Raštininkas: Oficialių rankraščių (ypač hebrajų Biblijos) perrašinėtojas; archyvaras ar įrašų saugotojas; profesionalių raštingų žmonių grupės narys, kuris perrašinėjo teisinius dokumentus ir įstatymo (Toros) studijų ekspertas. Ezdras buvo patyręs raštininkas (Ezdro 7:6). Jėzus gyrė pačią profesiją (Mato 13:52), bet dažnai darė išimtį dėl to, kaip raštininkai naudojosi savo įtaka ir pareigomis, dažnai neteisingai interpretuodami šventuosius raštus.

Tora: Hebrajų žodis, reiškiantis “įstatymą”, kalbant apie penkias Mozės knygas. Platesne prasme jis reiškia dvasinį mokymą.

Supratimas: Esmės, prasmės išmanymas, suvokimas; sugebėjimas abstrakčiai mąstyti; sugebėjimas logiškai sekti ar surasti minties giją.

Išmintis: Patirtis, žinojimas ir supratimas podraug su galia taikyti visa tai su apdairumu, praktiškumu, diskretiškumu ir sveika nuovoka; tinkamo moralinio ir intelektualinio sprendimo širdis; bruožas, kurį Dievas suteikia savo žmonėms (Mato 12:42), kai jie studijuoja Jo Žodį; personifikuota Patarlių knygoje.

NUOSTABUS DIEVO APSIREIŠKIMO BŪDAS

Vyrai ir moterys yra sukurti "pagal Dievo atvaizdą” (Pradžios 1:27). Šiuose žodžiuose slypi nuostabus planas, tikslas ir ryšys, kurio Jis trokšta su visa žmonija. Įsivaizduokite visus sugebėjimus ir galimybes, kurias mums suteikia buvimas sukuriems pagal Dievo atvaizdą, visas pareigas ir atsakomybę, visą didybę ir visokiausias dovanas, kurias turime panaudoti Jo tarnystei.

Mes žinome tiek, kad Dievas panaudojo “įvairius būdus” “daugel kartų” (Hebrajams 1:1), kad ne vien išlaikytų savo Žodį, bet ir perduotų jį žmonijai. Biblijoje daug literatūrinių formų ir posakių: įstatymai, poezija, patarlės, pranašystės, istorijos, keturios Evangelijos, bažnyčios istorija, asmeniniai ir bendri laiškai, apokaliptinė žinia ir kita. Mes, žmonės, mėgstame įvairovę, todėl Dievas atsižvelgė į tai, kad Jo Žodžio stebuklas nepasiektų mūsų nuobodžiu sąrašu to, kas galima ir ko negalima.

Biblija yra žmonių ir įvykių istorija, apimanti keletą tūkstančių metų. Jėzus ir apaštalai paliudijo hebrajų šventraščių tikslumą ir dieviškumą. Jie patvirtino jų įstatymus ir pažadus, parėmė savo mokymą pamatiniais jų principais. Jie toliau laikėsi tokio gyvenimo būdo.

Jėzus išskyrė tris Senojo Testamento dalis: Įstatymą, Pranašus ir Raštus. Psalmių knyga pradeda trečiąją Biblijos dalį, vadinamą Raštais. Įstatymas susideda iš pirmų penkių knygų: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knygų, parašytų Mozės.

Kartais laikas Biblijoje matuojamas svarbių jos asmenybių gyvenimais. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius rašė apie periodą “nuo Adomo iki Mozės” (Romiečiams 5:14). Abelis buvo pirmasis nukankintas teisusis vyras. Zacharijo nužudymas yra paskutinis istoriniame hebrajų Biblijos knygų rinkinyje.

Akivaizdu, kad Kristus laikė pranešimus apie sutvėrimą bei tvaną tikrais istoriniais įvykiais. Jis tikėjo ir viešai patvirtino Pradžios knygos teiginius.

Kristus pripažino ir vertino pagrindinių Senojo Testamento veikėjų ir įvykių istoriškumą (plg. Mato 11:22-24; 12:41-42, etc.). Jis paliudijo hebrajų Biblijos autentiškumą, priėmęs biblinę istoriją ir cituodamas ją savo mokyme.

Apaštalai elgėsi taip pat. Perskaitykite Hebrajams 11, žinomą kaip Biblijos “tikėjimo skyrių.” Tai trumpa ankstyvojo bažnyčios tikėjimo vadovaujančiais asmenimis ir pagrindiniais Senojo Testamento įvykiais santrauka.

HEBRAJŲ BIBLIJOS RAŠYTOJAI

Rašyti savo Žodį Dievas rinkosi visų socialinių sluoksnių ir gyvenimo būdo žmones: karalius, pranašus, kunigus, raštininkus, muitininkus, piemenis, žvejus. Nors jie buvo Dievo įkvėpti, Jis panaudojo jų pačių įgimtas žmogiškas savybes geriau perteikti savo žinią. Skaityti jų antraplanes istorijas yra nepaprastai įdomu. Nuostabu, kiek pati Biblija atskleidžia, kaip ji buvo sulipdyta Dievo, pasinaudojant žmonėmis kaip įrankiais.

Pradėkime savo pasakojimą nuo Dovydo, Izraelio karaliaus, kuris gyveno maždaug 1000 metų pr. Kr. Po trijų tūkstančių metų mes vis dar kalbame ir rašome, skolindamiesi Dovydo žodžius. Jie dažnai cituojami vadinamajame Naujajame Testamente. Jis paliko didelį literatūrinį palikimą, kurį Dievas išsaugojo ateities kartoms.

Biblija gali daug pasakyti apie Dovydo muzikinius ir literatūrinius sugebėjimus. Ne mažiau kaip 73 psalmės turi Dovydo vardą. Atrodo, jog daug nežinomo autoriaus psalmių taip pat buvo sukurtos šio karaliaus. Jo gražus grojimas arfa nuramino piktosios dvasios apimtą karalių Saulių. Dovydas taip pat sukūrė jaudinančią raudą po Sauliaus ir Jonatano žūties mūšyje (2 Samuelio 1:17-27; plg. 3:33-34).

Kiek kartų Biblijos neišmanantys žmonės kartojo frazę: “Krito galingieji”, nesuvokdami, kad cituoja Dovydo raudą po Sauliaus ir Jonatano mirties? Dovydas ir jo muzika buvo taip pagarsėję, kad pranašas Amosas mini juos praėjus bemaž 300 metų po Dovydo valdymo (Amoso 6:5).

"Tai yra paskutiniai Dovydo žodžiai” (1 eilutė) - svarbus dalykas, kurį savo klausytojams norėjo pasakyti Dovydas. Šis didis karalius buvo vienas iš daugelio, kurį Petras turėjo galvoje po tūkstantmečio rašydamas: "nes pranašystė niekad nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės” (2 Petro 1:21).

Šitas patepimas įvyko tada, kai Dovydas buvo dar jaunuolis ir ganė savo tėvo avis. Dievas suteikė Dovydui savo Dvasią jauname amžiuje, ir šitos ištraukos rodo, kad daug jo kūrinių yra įkvėpti per tą Dvasią. Šventoji Dvasia yra pagrindinis ryšys tarp Dievo ir žmogaus. Dievas atskleidžia mus savo neįkainojamą tiesą per ir su Šventosios Dvasios pagalba (1 Korintiečiams 2:10). Kaip vėliau rašė Petras, Dievo pranašai turėjo šitą Dvasią, juose veikiančią “Kristaus Dvasią” (I Petro 1:11).

KARALIUS DOVYDAS IR JO RAŠTININKAI

Dovydas buvo puikus valdovas ir gabus organizatorius. Tarkim, 1 Kronikų knygoje pasakojama, kaip jis vadovavo savo administracijai. Karališkuose rūmuose jo įsakymu buvo pasamdyti ir išmokyti profesionalūs metraštininkai bei raštininkai. Tie vyrai buvo labai gerbiami, jų palikuonys valdant kitiems karaliams rašė Izraelio ir Judėjos karalių istorijas. Vienas įrašas, pavyzdžiui, buvo “skaičiavimas nepateko į karaliaus Dovydo metraščius" (1 Kronikų 27:24). Vienas Dovydo karališkų rūmų raštininkas buvo Semajas, jo vardas buvo užfiksuotas (1 Kronikų 24:6).

Ankstesnė ištrauka iš 2 Samuelio knygos apibendrina karališką Dovydo vadovavimą. “Dovydas karaliavo visame Izraelyje ir vykdė teisingumą ir teismą visai tautai. Zerujos sūnus Joabas buvo kariuomenės vadas, Abiludo sūnus Juozapatas - metraštininkas. Ahitubo sūnus Sadokas ir Abiataro sūnus Achimelechas buvo kunigai, Serajas - raštininkas” (2 Samuelio 8:15-17). Kronikų autorius vėliau pamini, kad “Dovydo dėdė Jonatanas, išmintingas ir raštingas vyras buvo” (1 Kronikų 27:32). Šitas itin išsilavinęs giminaitis tikriausiai buvo patikimas karaliaus patarėjas.

Biblija nurodo, kad karalius Dovydas sukūrė aplinką, kurioje karališkų reikalų aprašymas buvo svarbi vyriausybinė funkcija, prilygstanti kunigystei ir karybos pareigoms. Saliamonas, jo sūnus ir paveldėtojas, augo atmosferoje, kuri padėjo išsiskleisti jo paties rašytojo talentui, remiamam jo tėvo ir karališko dvaro. Vieni iš paskutinių karaliaus pasakytų žodžių jaunajam sūnui Saliamonui buvo tokie: "Visa tai buvo užrašyta pagal Viešpaties duotą apreiškimą, kaip Jis nurodė atlikti darbus” (1 Kronikų 28:19).

KARALIAUS SALIAMONO RAŠTAI

Karaliaus Saliamono knygos priklauso hebrajų Biblijos Raštų daliai.

Ir vėl karaliaus administracijoje aukštas pareigas ėjo raštininkas ir metraštininkas. Kaip ir tėvas, karalius Saliamonas vertino šiuos vyrus ir jų sugebėjimus.

"Jis sukūrė tris tūkstančius patarlių ir tūkstantį penkias giesmes” (32 eilutė).

Patarlių knygoje įrašyta tik keli šimtai Saliamono patarlių. Mus Biblijoje pasiekė tik viena iš jo giesmių (žinoma kaip Giesmių giesmė). Taigi rašymo prestižas nenuėjo veltui. Saliamono indėlis į Bibliją taikliai vadinamas Išminties Knygomis.

Tai yra svarbus biblinis faktas, kurio nevalia pamiršti: Dievas yra vienintelė Biblijos knygų versmė, nepaisant to, kokių žmonių pagalba jos buvo užrašytos. “Visas Raštas yra Dievo įkvėptas”, - rašė apaštalas Paulius (2 Timotiejui 3:16). Saliamono išmintis ėjo iš Kūrėjo Dievo.

Patarlių knyga prasideda trumpa įžanga (Patarlių 1:1-7), po kurios eina ilgas skyrius, garbinantis išminties teigiamas puses. 10 dalyje prasideda pagrindinės Saliamono patarlės, dalį kurių vėliau perrašė karaliaus Ezekijo raštininkai (Patarlių 25:1). Kitos dvi dalys priskiriamos dviems kitiems autoriams, bet Saliamonas - pagrindinis šios knygos autorius.

Šios biblinės patarlės yra pamokantys posakiai, kur viename sakinyje dažnai priešpastatomas gėris ir blogis. Šie praktiški išminties pastebėjimai ne tik praturtina mūsų gyvenimus, bet ir padeda išvengti bėdų. Trumpai tariant, mes turime trumpą sėkmingo gyvenimo vadovėlį.

Čia, Ekleziasto knygoje, Saliamonas apmąsto savo gyvenimą ir patirtį. Jis padaro išvadą, kad Dievo baimė ir Jo įsakymų laikymasis sudaro “viską kiekvienam žmogui” (Ekleziasto 12:13). Jis pastebi, kad gyvenimas be Dievo neturi jokios prasmės ir kad per daug žmonių iššvaisto savo gyvenimą siekdami dalykų, kurie jų niekad negalės patenkinti. Jis primena mums, kad Dievas įvertins kiekvieną žmogaus darbą (Ekleziasto 11:9; 12:14).

DAR VIENAS SVARBUS AUTORIUS

Hebrajų tradicija sako, kad Ezdras surinko ir užrašė 1 ir 2 Kronikų knygas - paskutines dvi iš hebrajų Senojo Testamento raštų rinkinio. Dauguma konservatyvių mokslininkų sutinka, jog pati Biblija paremia šitą išvadą. Atkreipkite dėmesį į 2 Kronikų knygos pabaigos (36:22-23) ir Ezdro knygos pradžios (1:1-3) panašumą. Simsajas ir Sadokas tuo kritišku hebrajų istorijos metu taip pat buvo raštininkai (Ezdro 4:8; Nehemijo 13:13) ir galėjo padėti Ezdrui.

Sudarydamas pagrindinę istoriją iš nacionalinių užrašų, Ezdras veikiausia parašė įkvėptą lyginamąją Judo ir Izraelio karalysčių turtų analizę iki pat Kiro įsako, leidžiančio hebrajams atstatyti ir atkurti Dievo šventyklą Jeruzalėje. Prisiminkite, kad Ezdras buvo vyras, turįs teisingą požiūrį į Dievo įstatymą.

PENKIOS MOZĖS KNYGOS

Ezdras buvo "geras žinovas Mozės įstatymo” (Ezdro 7:6). Naujasis Testamentas pasakoja, kad Mozė buvo mokomas visos egiptiečių išminties, daug šventraščio ištraukų rodo, jog Mozė buvo atsakingas už pirmąsias penkias Biblijos knygas. Šios knygos paprastai vadinamos Tora (hebrajiškai) arba Pentateuchu (graikų terminas). Pasak hebrajų tradicijos, kita ranka, galbūt Jozuės ar Ezdro, pridėjo įrašą apie Mozės mirtį Pakartoto Įstatymo knygos gale ir padarė kitas korekcijas, kad baigtų tekstą, kokį turime dabar.

Ankstyvoji hebrajų tradicija vieningai prisikiria Toros autorystę Mozei. Paskutinėje iš šių knygų sakoma, kad pranašas surašė įstatymą į knygą ir atidavė ją kunigams, kad jie galėtų skaityti ją žmonėms (Pakartoto Įstatymo 31:9-13). Ji taip pat buvo padėta prie Sandoros skrynios (26 eilutė). Tora yra vientisa knyga, nors ir pateikta penkiomis dalimis.

Visose keturiose Evangelijose Jėzus Kristus ne vieną kartą vadina Mozę įstatymo davėju (Mato 8:4; 19:8; Morkaus 1:44; 7:10; 12:26; Luko 5:14; 20:37; Jono 1:17; 5:46; 7:19).

"Viešpats tarė Mozei: “Įrašyk tai į knygą atminimui...” (Išėjimo 17:14).

Nors tai yra atskiri nurodymai užrašyti tam tikras Dievo Žodžio dalis, principas aiškus. Mozė yra pranašas raštininkas, per kurį veikė Dievas. Prisiminkite, kas jis “buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais” (Apaštalų darbų 7:22).

"Mozė jas surašė pagal stovyklų vietas, kurias jie, Viešpačiui įsakant, keisdavo” (Skaičių 33:2).

Nors kai kurie mokslininkai abejoja, jog Mozė yra Skaičių knygos autorius, šitos citatos iš knygos galo negalima nepaisyti (plg. Skaičių 36:13). Biblija priskiria visą šitą dalį Mozei. Daug kitų Skaičių knygos dalių prasideda žodžiais “Viešpats pasakė Mozei...” Kunigų knygoje tiesiogiai neminimas autorius, bet turinys nuo pirmos iki paskutinės eilutės yra Dievo kalbėjimas konkrečiai Mozei (Kunigų 1:1; 27:34).

Mozės laikais rašymo menas buvo išvystytas Egipte ir Mesopotamijos regione. Muziejuose išlikę įrašai ant obelistkų ir pleišto formų lentelių akivaizdžiai liudija, kad prieš Mozės laikus raštas buvo gerai išsivystęs.

Istoriniai įvykiai, užrašyti Pradžios knygoje, vyko prieš Mozės gimimą. Aišku, kad jis galėjo pasinaudoti rašytiniais šaltiniais, žodine tradicija, arba turinį jam diktavo Dievas.

Genezė - graikiškas žodis, reiškiantis “pradžią.” Kuo ypatingas šios biblinės knygos pavadinimas?

Štai trumpas literatūrinis Pradžios knygos struktūros eskizas. Ji sudaryta iš 11 “knygų” arba “giminės istorijų”. Pradžios knyga pasakoja apie visų dalykų pradžią, kaip augo žemės populiacija ir kaip Dievas ėmė veikti per vieno vyro, patriarcho Abraomo, šeimą. Pradžios knygos pasakojimas pateiktas per šeimų istorijas.

Pradžios knyga - Dievo pažinimo pradžia. Ji buvo išsaugota per ilgus amžius mums. Ji prasideda nuo neįkainojamo didžiojo Dievo tikslo pažinimo, kurio negalėtume sužinoti iš jokio kito šaltinio. Pradžios knygoje pažinimas ne visas, bet ji pateikia esminį dvasinį pamatą, be kurio negalima suprasti likusios Biblijos dalies.

Čia, pavyzdžiui, atskleidžiama, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą ir kad Adomas su Ieva pasirinko kelią, kuris nuves juos ir jų palikuonis - kiekvieną iš mūsų - nuo bendravimo su Dievu. Pranašai turėjo tiek daug pasakyti apie pastarąjį momentą.

VĖLYVIEJI ARBA DIDIEJI PRANAŠAI

KARALIUS JOAKIMAS: BIBLINĖ ISTORIJA

Istorija rodo, kad per amžius visokie žmonės bandė sunaikinti Dievo Žodį. Šeštojo amžiaus pr. Kr. pradžioje Dievo Žodį tiesiogine prasme “sunaikino” ir už savo pasipūtimą baisiai sumokėjo Joakimas, Judo karalius.

11 metų Joakimo valdymas buvo pražūtingas. Nors ir turėdamas galimybę sekti geru savo tėvo Jozijo pavyzdžiu (Jeremijo 22:15-16), Joakimas atsigręžė į blogį. Jeremijas apibūdino jį kaip arogantišką valdovą, kuris vertė kentėti savo pavaldinius (13-14 eilutės), persekiojo ir žudė Dievo tarnus (Jeremijo 26:20-23).

Dievas nurodė Jeremijui paskelbti, kad jeigu karalius Joakimas neatgailaus, jis ir Jeruzalė kris (Jeremijo 36). Jeremijas liepė Dievo žodžius užrašyti savo raštininkui Baruchui ir įsakė perskaityti tas pranašystes Judo žmonėms. Dievas tikėjosi, kad jie atgailaus ir išvengs pranašautos bausmės (Jeremijo 36:4-7).

Kai kunigaikščiai išgirdo pranašiškus Jeremijo žodžius, jie skubiai perdavė juos Joakimui (Jeremijo 36:19). Kai karalius išgirdo kunigaikščių pranešimą apie Jeremijo pranašystes, nusiuntė pareigūną atnešti ritinį jam (21 eilutė).

Joakimas įsakė pareigūnui skaityti ritinį garsiai. Perskaičius kelis skyrius karalius nupjaudavo juos ir paniekinamai nušveisdavo į židinį. Tai vyko, “kol visas ritinys buvo sunaikintas židinio ugnyje” (23 eilutė).

Joakimas veikiausiai manė, jog neprivalo niekam atsiskaityti. Bet paskutinis žodis priklausė Dievui.

\\Ritinys kaip pirmas (27-32 eilutės). Dievas paliko griežtus žodžius Joakimui: “Jo palikuonys nesėdės Dovydo soste, o jo lavonas bus išmestas ir gulės dieną karštyje ir naktį šaltyje. Aš nubausiu jį, jo palikuonis bei tarnus ir užleisiu visas nelaimes ant Jeruzalės gyventojų ir Judo žmonių, kurias paskelbiau prieš juos, bet jie neklausė” (30-31 eilutės).

Gaila, bet Joakimas ir toliau nepakluso ir už tai nukentėjo. Nugalėtas babiloniečių ir išvestas surakintas grandinėmis, jis greičiausia mirė pakeliui į Babilono vergovę.

Pamoka karaliui Joakimui tinka visiems vadovams ir žmonėms: tas, kuris bando sunaikinti Dievo Žodį, stato save į didžiulį pavojų. Žmogus negali nebaudžiamai prieštarauti Dievui. Dievo Žodis - yra viso pažinimo pamatas ir, priešingai nei mirtingas žmogus, tęsis amžinai (1 Petro 1:24-25). 

Izaijas, Jeremijas ir Ezechielis yra žinomi kaip didieji pranašai ir yra parašę knygas (retkarčiais padedami savo asmeninių raštininkų), turinčias jų vardą. Bet čia pamąstyti verta istorija nesibaigia. Kiekvienas žmogus paliko savo nuostabų indėlį į Bibliją.

Tačiau imant apskritai aišku, kad abi Biblijos dalis, Senąjį ir Naująjį Testamentus, sujungia pats Jėzus Kristus. Jis suvirina hebrajų pranašus su Naujuoju Testamentu. Todėl pirmiausia Kristuje turime ieškoti pagalbos įvertinant vėlyvuosius arba didžiuosius pranašus.

8-9 eilutėse Kristus cituoja Izaijo 29:13 iš hebrajų Biblijos.

Aišku, kad pranašas Izaijas pasakė tuos žodžius. Kaip ir Paulius, kurdamas kai kuriuos savo Naujojo Testamento laiškus, jis galėjo padiktuoti savo knygos dalis padėjėjui. Prisiminkite, kad Jude Izaijo laikais dar veikė oficiali metraštininkų ir raštininkų sistema (įkurta karaliaus Dovydo). Jo pranašiška ministerija gyvavo valdant keliems Judo karaliams (Izaijo 1:1).

Frazė “Viešpats kalbėjo man, sakydamas” (ir panašiai) Jeremijo knygoje kartojama dažnai. Pranašo žinios eina tiesiai iš Dievo; Jeremijas tėra jo žmogiškas instrumentas.

Jeremijas turėjo savo asmeninį raštininką, kuris, matyt, buvo ir puikus skaitovas (10 eilutė). Baruchas perskaitė Jeremijo žodžius “Viešpaties namuose”, Jeruzalės šventykloje.

Istorijoje buvo nemažai bandymų sunaikinti Dievo Žodžio dalis. Šitas pavyzdys užrašytas pačioje Biblijoje. Kartais bibliniai rašytojai ir vertėjai buvo kalinami arba nužudomi. Žmonės atiduodavo savo gyvybę, kad jus pasiektų ši Knyga. Šioje Raštų vietoje bandymas “suimti raštininką Baruchą ir pranašą Jeremiją” nepavyko, nes “Viešpats paslėpė juos” (26 eilutė).

Netgi karaliai neturi teisės ir leidimo keisti ar naikinti Dievo Žodį. Jis išsaugojo Bibliją per amžius, nepaisant mėginimų sunaikinti visus jos pėdsakus. Tikintys vyrai ir moterys rizikavo savo gyvybe saugodami, platindami ir spausdindami Raštus.

Ezechielis minimas Biblijoje tik du kartus - abusyk jo vardo knygoje. Be akivaizdžių užuominų į skyrius apie šventyklą iš Ezechielio (40-48) Apreiškimo knygos 21, pati knyga kelis kartus cituojama Naujajame Testamente. Taip pat Jėzaus, kaip Gerojo Ganytojo, autoportretas yra akivaizdi užuomina į ištraukas iš Ezechielio (plg. 34:5,8,12,23; 37:24). Dievas kreipiasi į Ezechielį kaip į “žmogaus sūnų” 90 kartų, o Jėzus Kristus vadina save “Žmogaus Sūnumi” 80 kartų.

Ezechielio pranašystės gimė nelaisvėje. The Oxford Dictionary of the Jewish Religion (1997) rašoma: "Jis (Ezechielis) buvo ištremtas su karaliumi Joachinu iš Judo... 597 pr. Kr. e. į Babiloną įsiveržusių Nabuchodonosaro pajėgų (2 Karalių 24:8-16; Ezechielio 1:1-3). Tremtiniai įsikūrė Telabibe ant upės Chebaro kranto... Ezechielio pašaukimas pranašauti pasireiškė 593 liepą ir pamokslavo jis ištremtiems jeruzaliečiams..." (p. 246-247).

PRANAŠAS DANIELIUS

Jėzus Kristus aiškiai kalba apie Danielių kaip teisėtą hebrajų pranašą, nors techniškai Danieliaus knyga priskirta ne Pranašams, o Raštams - trečiai pagrindinei Senojo Testamento daliai.

Aišku, kad dvasiniai Danieliaus įgaliojimai yra aukščiausio rango. Jis buvo laikomas teisiųjų pavyzdžiu šalia Nojaus (teisiųjų pamokslininko, 2 Petro 2:5) ir patriarcho Jobo (vieno doriausių iš kada nors gyvenusių žmonių, Jobo 1:1,8).

Nusižeminimas prieš didįjį Dievą yra raktas į dvasinę sėkmę. Mažai kas suprato šitą principą geriau už pranašą Danielių. Be to, tai svarbus raktas atrakinti Dievo pažinimo duris. Danielius pats kalbėjo, šlovindamas dangaus Dievą: “Jis... teikia išminties ir supratimo” (Danieliaus 2:21).

Danielius turėjo “išminties ir pažinimo” (Danieliaus 1:17) - pagrindinių savybių, reikalingų rašyti knygai. Kad Danielius parašė jo vardu vadinamą knygą, yra neabejojama (Danieliaus 9:2; 10:2). The New Bible Commentary: Revised rašoma: "Danieliaus knyga yra tremties produktas ir buvo parašyta paties Danieliaus" (p. 688). Knygoje jis dažnai kalba pirmuoju asmeniu.

Bet, kaip aiškinama Danieliaus 1:17, Dievas yra viso šito dvasinio pažinimo, supratimo ir išminties šaltinis, ne žmonės. Pranašai, kaip Danielius, pasižymėjo tuo, kad tapo uolūs ir nuolankūs įrankiai Jo rankose.

Kitame pavyzdyje, Apaštalų darbų 2:16-21, Petras cituoja Joelio 2:28-32, nes Sekminių dienos įvykiai yra tikslus ir dramatiškas dalies Joelio pranašystės išsipildymas. Po Kristaus nukryžiavimo Dievo Dvasia tą dieną buvo nuostabiai išlieta, kaip pranašavo Joelis. Petras paskelbė, jog šie įvykiai yra sukrečiantis Joelio pranašystės išsipildymas.

Trečdalis Naujojo Testamento sudarytas iš užuominų į Senąjį Testamentą ir jo citatų. Abi šios Raštų dalys yra glaudžiai susijusios ir persipynusios. Apaštalai nuolatos naudojo hebrajų Bibliją savo raštuose.

NAUJOJO TESTAMENTO RAŠYTOJAI

Suprasti tikrąją pirmojo amžiaus apaštalų rolę yra būtina, kad teisingai suvoktume Naująjį Testamentą. Per šiuos vyrus, parinktus unikaliam vaidmeniui (ir jų partnerius, kaip Morkus bei Lukas), Dievas sukūrė 27 knygas, kurios dabar vadinamos Naujuoju Testamentu. Visą naktį meldęsis Tėvui, Jėzus iš pradžių atrinko 12 vyrų padėti jam vadovauti ir įkurti Jo Bažnyčią. Vėliau kai kurie iš šitų vyrų, kartu su Pauliumi (taip pat pašauktu būti apaštalu), pradėjo rašyti, kaip Bažnyčia augo ir plėtėsi. Tie pasakojimai buvo išsaugoti vėlesnėms kartoms vadinamuoju Naujuoju Testamentu. Iš esmės tai yra apaštaliniai raštai.

Paprastai sakant, apaštalas reiškia "siųstasis”, turint galvoje “su žinia.” Netgi Jėzus Kristus vienoje Biblijos ištraukoje (Hebrajams 3:1) vadinamas “Apaštalu”. The New Bible Dictionary sakoma: "Naujajame Testamente yra per aštuoniasdešimt graikų žodžio apostolos pavartojimų, septinis aštuntadalius iš jų - Pauliaus ir Luko. Jis kilęs iš labai dažno žodžio apostello - "siųsti” (p. 48).

12 apaštalų davė galingą liudijimą iš pirmų lūpų apie Kristaus prisikėlimą ir mesijystę ankstyvaisiais Bažnyčios laikais. Lukas Apaštalų darbų knygon įtraukė daug savo nuostabių liudijimų. Tie pirmieji liudijimai atliko ypatingą vaidmenį. Rašytiniai apaštalų liudijimai sudaro didžiąją 27 įkvėptų dokumentų, sudarančių Naująjį Testamentą, dalį.

Prisiminkime, ką Jėzus Kristus sakė: “...o Guodėjas - Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, - mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau” (Jono 14:26). Jis pridūrė, kad “Tiesos Dvasia... įves į visą tiesą” (Jono 16:13). Tai atsitiko, kaip numatė Kristus. Šios įkvėptos tiesos pasiekė mus šiandien Naujajame Testamente.

Petras norėjo, kad ateityje Kristaus pasekėjai turėtų nuolatinį tikrosios Evangelijos priminimą. Tai buvo padaryta surašius Kristaus gyvenimo ir mokymo bei apaštalų darbų metraštį.

Jono knyga (bendrai imant, ir visas Naujasis Testamentas) buvo išsaugota, kad vėlesnės kartos gautų tikrą ataskaitą apie Kristaus mesijystę, Jo žodžius ir darbus, pagrindinę žinią, kurią Jis norėjo perduoti visiems Jį seksiantiems.

Lukas buvo išskirtinis rašytojas ir patyręs istorikas. Biblijos įvykiai vyko realiame pasaulyje, ir Lukas fiksuoja svarbias apaštalų laikų detales, kurias galima patikrinti pasaulietine istorija.

Apaštalas Petras laikė kai kuriuos apaštalo Pauliaus laiškus Raštais. Aišku, jog jis suprato, kad jie yra įkvėpti Dievo, kaip kad ir Senojo Testamento raštai yra įkvėpti mūsų Kūrėjo.

Dievas rimtai žiūri į Savo Žodį, todėl ir mes turime tai daryti. Tai pažinimo pamatas, su kuriuo nedera juokauti. Iš principo šitie įspėjimai taikomi ir visoms kitoms Biblijos knygoms. Negalime nei pridėti, nei atimti žodžių, kuriuos Dievas įkvėpė, kad būtų išsaugoti visai žmonijai.

TIKRŲJŲ VERTYBIŲ PAMATAS

Dievo Žodis yra pažinimo pamatas. Jis suteikia esminę informaciją, kurios nerastume kituose šaltiniuose. Jis suteikia tinkamus rėmus, pagal kuriuos galime taikyti kitas žinias. Dievas savo Žodyje moko žmones, kaip gyventi. Jis liepia mums gyventi harmonijoje su Jo atskleistu gyvenimo būdu. Dievo įstatymas apibrėžia tikrąsias vertybes, Jis tikisi, kad priimsime jas ir atmesime kitą alternatyvą.

Nuo pradžios iki galo Biblija yra dvasinio mokymo knyga. Jos dėmesys sutelktas į dvasinį Dievo įstatymą, kuris perteiktas Dešimtyje Dievo Įsakymų. Jie yra Dievo proto ir charakterio atspindys. Visi bibliniai įstatymai yra išplėsti paaiškinimai, atsitikimų studijos ir detalūs pavyzdžiai, kaip turime mylėti Dievą bei savo artimą.

Dievo įstatymas apibrėžia meilę ir parodo, kaip mylėti Dievą bei savo artimą. Šis didis dvasinis įstatymas gali būti prilygintas upės vagai. Suteikdamas kasdieninio gyvenimo kryptį, jis yra kaip kanalas, kuriuo teka Dievo meilė.

Abu įsakymai, cituoti Kristaus, yra iš hebrajų Biblijos, Senojo Testamento. “Pirmasis ir didžiausias įsakymas” randamas Pakartoto Įstatymo 6:5, o antrasis - Kunigų 19:18. Tai dvi iš penkių Mozės knygų. Kaip sakė Jėzus Kristus, šiais dviem įsakymais remiasi įstatymas ir pranašai. Jie apibendrina Rašto tikslą ir intenciją.

Dievo įstatymo tikslas yra išmokyti mus gyventi taip, kaip gyveno Jis. Kai Dievas sužinos, kad mes esame pasiryžę taip gyventi, Jis pagaliau užtikrins mums amžinąjį gyvenimą Dievo karalystėje - mūsų svarbiausią tikslą.

Amžinasis gyvenimas Dievo karalystėje yra galutinis šių dviejų meilės apraiškų rezultatas tiems, kurie susitaikė su Dievu per Jėzų Kristų.

Kaip tai susiję su Dešimt Įsakymų?

Atsakydamas į to jaunuolio klausimą, Jėzus pacitavo paskutinius šešis iš Įsakymų ir baigė juos, pakartodamas įsakymą mylėti savo artimą. Akivaizdu, kad meilė artimui apima paskutinius šešis iš Dešimties Įsakymų. Lygiai taip pat pirmi keturi Įsakymai moko mus mylėti Dievą. Šitas įstatymas puikiai išreiškia amžinąsias Dievo dvasines vertybes.

Paulius kvietė kitus sekti juo, kaip jis sekė Kristumi (1 Korintiečiams 11:1). Todėl jis išvardino penkis iš paskutinių šešių Įsakymų ir baigė apibendrintu nurodymu mylėti savo artimą kaip save patį. Meilė, rašė Paulius, yra dvasinio Dievo įstatymo išpildymas.

Šita meilė pasireiškia Dievo garbinimu ir priderama baime bei iš to plaukiančiu susirūpinimu dėl savo artimo gerovės. Tai yra “laisvės įstatymo” (išsilaisvinimo iš nuodėmės bei mirties) “karališkas įstatymas”, kurį minėjo apaštalas Jokūbas (Jokūbo 2:8,12). Vėlgi šitas įstatymas yra teisingų vertybių ir dieviškų ryšių pagrindas. Jis apibrėžia paslaugumą ir elgesį, kurį esame skolingi vienas kitam, kaip žmogiškos būtybės.

Tik Dievo Dvasia gali suteikti Jo meilę mums ir per mus. Kiti šventieji raštai rodo, kad pirmiausia turime gailėtis sulaužę Dievo įstatymą, po to būsime atleisti per Kristaus kraują ir gausime Šventąją Dvasią (Apaštalų darbų 2:37-39). Norėdami sužinoti visą nuostabią istoriją, užsisakykite nemokamą bukletą The Road to Eternal Life ("Kelias į amžinąjį gyvenimą”).

PABAIGOS PASTABOS

Jėzus Kristus sakė, kad Dievo Žodis yra tiesa (Jono 17:17). Šitas neįkainojamas dvasinis pažinimas yra atskleistas Šventųjų Raštų žodžiuose. Prisiminkite, jog mums buvo liepta gyventi pagal kiekvieną Dievo Žodį (Mato 4:4). Taip pat prisiminkime, kad karalius Dovydas sakė: “Tavo įstatymas - tiesa” (Psalmių 119:142) ir “Tobulas Viešpaties įstatymas, jis gaivina sielą” (Psalmių 19:7).

Apskritai Biblija yra pažinimo pamatas. Ji atskleidžia kiekvienos problemos, kuri kamavo žmonių giminę nuo sukūrimo pradžios, šaknis. Dievo Žodis atskleidžia tikrąsias vertybes, pagal kurias turime gyventi, kad išspręstume dideles savo bendravimo problemas ir kitas iš pažiūros neišsprendžiamas dilemas, grasinančias mus užvaldyti.

3 pamoka aiškinsis nuostabią temą Kodėl žmogus? Kas yra žmogus ir kaip jis susijęs su Dievu? Kodėl jis buvo sutvertas pagal Dievo atvaizdą? Ar turime nemirtingą sielą? Ar žmoguje yra siela? Ar moterys ir vyrai keliaus į dangų arba degs pragare? Kuo apdovanoti išganytieji? Šie ir daug kitų klausimų bus atsakyti kitoje pamokoje.

MOMENTAI PASVARSTYMUI

Šie klausimai pateikti kaip pagalba toliau studijuojant šioje pamokoje aptartas koncepcijas ir pritaikant jas asmeniniame lygyje. Siūlome skirti laiko surašyti atsakymus į šiuos klausimus ir palyginti su pateiktomis Raštų ištraukomis. Maloniai kviečiame parašyti mums savo komentarus ar pasiūlymus, taIp pat klausimus apie šitą kursą ar šią pamoką.

- Daug žmonių didžiuojasi savo pasiekimais. Kuo turėtume didžiuotis? (Jeremijo 9:23-24).

- Kas iš tikro atsakingas už tamsą ir apgavystes, apėmusias pasaulį? (2 Korintiečiams 4:4; Apreiškimo 12:9).

- Pasaulis pilnas netikrų vertybių. Kur turėtume ieškoti tikrojo pažinimo šaltinio? (Patarlių 2:6).

- Kuris karalius įsakė supjaustyti ir sudeginti Viešpaties Žodžio kopiją? Ar jam pavyko sunaikinti Dievo Žodį? (Jeremijo 36:1-32).

- Jėzus Kristus ir Naujojo Testamento rašytojai dažnai patvirtina ankstesniuosius rašytojus. Kurį hebrajų pranašą, priklausantį Senojo Testamento Raštų daliai, konkrečiai minėjo Jėzus savo Alyvų kalno pranašystėje? (Mato 24:15, Morkaus 13:14).

- Knygoje, kuri dabar vadinama Naujuoju Testamentu, daug Jėzaus Kristaus pasekėjų paliko pasakojimus apie Jo gyvenimą, mokymą ir apaštalų darbus. Tai liudininkų pasakojimai. Kodėl jie buvo mums palikti? (Jono 20:30-31).

- Kokie yra du didieji įsakymai? (Pakartoto Įstatymo 6:5; Kunigų 19:18; Mato 22:37-40).

- Biblinis pažinimas yra mūsų santykių su Dievu ir vienas kitu pagrindas. Kiek tai tęsis? (1 Petro 1:24-25).