(Why the Bible Is the Word of God)

1 pamoka (Lesson 1)

- John Quincy Adams (1825-1829 metų JAV prezidentas )

Šiandieną netenkame kažkokio gyvybiškai svarbaus gyvenimo komponento. Mes nebepajėgiame susidoroti su įvairias mūsų epochos stresais. Žmogaus organizmą – smegenis ir kūną – alina pastovi įtampa. Žmonių perpildytame pasaulyje individą apima neišvengiamo vienišumo jausmas.

Jau nekalbant apie visišką nutolimą nuo Dievo, didelė bėda yra tai, kad susvetimėjome vienas kitam. Pasitikėjimas vienas kitu jau tampa praeitimi. Matome, kaip visuomenė praranda tradicines savo vertybes.

Ir vyrai, ir moterys susiduria su nepaprastais sunkumais, norėdami teisingai elgtis aplinkoje, kur žlunga moralė. O dabartiniai kino filmai mums siūlo “paklusti mūsų tamsiajai pusei”. Vieno laikraščio komentatorius rašo, kad "mes gyvename laikotarpyje, kuriame ypač stengiamasi panaikinti absoliučiai visas taisykles."

Mes prarandame pagrindą po kojomis. Aprašydamas vieną žymią Vakarų tauta, laikraštis rašė, kad “jei ši šalis turėtų savo gydytoją, tai šiam nusiskųstų dėl smarkaus nerimo jausmo arba galbūt net dėl saugumo jausmo praradimo.”

Ir mūsų vaikai baiminasi dėl rytdienos, ir ne be pagrindo. Trūksta darbo vietų, o daug santuokų baigiasi ištuokomis teisme. Geriausiu atveju ateities perspektyvos yra miglotos.

Anot Europos parlamento deputato sero Frederick Catherwood, "mūsų amžiaus racionalizmas, įsiskverbęs į visą mūsų kultūrą ir filosofiją, žmogų pavertė gyvuliu, pasmerkė jį beprasmiui vegetavimui, kuris baigiasi mirtimi.” Visuomenė patyrė milžiniškų nuostolių dėl šio išplitusio bedieviško sekuliarizmo.

VISO PASAULIO KRIZĖ

Mes gyvename nuolatinių krizių epochoje! Artimieji Rytai gali bet kuriuo metu sprogti. Nors šaltasis karas jau tapo istorija, dauguma buvusios Tarybos Sąjungos ginkluotės dar tebėra. Vakarų šalių diplomatai ir kiti valstybių atstovai mums primena, jog Rusijoje dar priskaičiuojama apie 20 000 branduolinių ginklų.

Masinio naikinimo ginklų paplitimas įtakoja daug pasaulio bėdų. Teroristinės grupuotės, ligi dantų apsiginklavę moderniausiais ginklais, gyvena pagal savo nuostatas, grasindamos daugelio šalių stabilumui.

Daugelyje pasaulio regionų nekontroliuojamai didėja gyventojų skaičius, kas nebeatitika turimų resursų. Tokiu būdu didėja globalinis nestabilumas. Londono laikraštis The Times įspėja, kad “didėjantis žmonių gimstamumas pasaulyje sukelia didžiulę grėsmę planetos ištekliams, o tai realus pavojus žmogijos išlikimui …”

Užterštumas ir kitos problemos grasina užsmaugti palaikančias gyvybę žemėje ekosistemas. Vienas autorius įspėja, kad “Vakarai naikina ekologines sistemas, nuo kurių priklauso jų ekonominis gyvenimas.” Bauginantis to pavyzdys - tai, kad žemės rutulys jau prarado du trečdalius miškų. Aplinkosaugininkas Francis Sullivan įspėjo, kad “iškilo pavojus tik per vieną žmonių kartą visiškai prarasti natūralius miškus.” Miškai – Žemės plaučiai, o be plaučių negalime kvėpuoti.

Tokio grėsmingo, sumišusio ir krizinio laikotarpio metu Bažnyčia yra pašaukta veikti. Rimtai suvokdama savo atsakomybę ir pareigą skleisti ir mokyti tikrąją Evangelijos žinią (Mato 24:14; 28:18-20), United Church of God, an International Association (Jungtinė Dievo Bažnyčia, tarptautinė asociacija) pateikia šias Biblijos mokymo pamokas, tuo patenkindama svarbiausią šiuolaikinio neramaus pasaulio reikmę .

Daugeliui milijonai žmonių Dievo Žodis nėra ištirtas; jiems jis lyg balta dėmė žemėlapyje. Be to, Biblija duota ne tik tam, kad padėtų žmonėms gyventi pasaulyje, apimtame įvairiausių krizių. Biblija skelbia gerąją naujieną apie būsimą Dievo karalystę. Ji parodo, kaip Dievas išspręs visas pasaulio, vis labiau ir labiau artėjančio prie katastrofos, problemas.

Dabartinė gąsdinanti aplinka verčia daug vyrų ir moterų patirti smarkų nerimą. Ir tuo pačiu metu daugybė žmonių kankina tikras dvasinis alkis. Nes “jie jaučia, kad egzistuoja kažkas anapus laiko ir erdvės skrynios, kurioje jie gyvena” (Catherwood).

Šios unikalios mokymo pamokos skirtos atsakyti į visų svarbiausius klausimus, iškylančius mūsų begalinėse Dievo paieškose. Taip pat bus nagrinėjami svarbūs ir reikšmingi dalykai, aptariantys mūsų asmeninį elgesį.

Šią pirmąją pamoką sudaro trumpa kai kuriį pagrindinių biblinių temų, kurias vėlesnėse pamokose bus nagrinėjamos detaliau, apžvalga. Visų pirma bus atsakoma į svarbius ir visiems mums įdomius klausimus: Ar egzistuoja Dievas? Kuo Biblija išsiskiria iš kitų knygų? Kodėl Dievas sukūrė vyrus ir moteris? Ar mūsų laukia kažkas didesnio, negu vien tik šis gyvenimas?

Šiose mokymo pamokose drauge išsiaiškinsime labiausiai dominančias ir pamokančias Biblijos vietas. Tai padės mums suprasti tikrąjį žmonių egzistavimo tikslą ir kaip galime gyventi visavertį gyvenimą, pasiekiant tą visų svarbiausią tikslą.

Jėzus Kristus sakė: “Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų” (Jono 10:10). Biblija atskleidžia didžiąsias tiesas, kurios, jas suvokus, gali taip pakeisti Jūsų gyvenimą, kaip Jūs nė įsivaizduoti negalėjote.

Panagrinėsime keletą naudingų dalykų, kurie jums padės iš šių pamokų gauti kuo daugiau naudos. Svarbiausias jų – kartu ir vienas iš paprasčiausių: kiekvieną nuorodą į Šventąjį Raštą reikia surasti savoje Biblijoje. Nors mes ir pateikiame kai kurių pagrindinių Šventojo Rašto vietų citatas, vis dėlto primygtinai Jums siūlome patiems surasti kiekvieną norodytą Biblijos vietą, kad Jūs galėtumėte kiekvleną Šventojo Rašto tekstą matyti teisingame kontekste.

Mūsų paągrindiniu vadovėliu yra pati Biblija. Papildami kiekvieną pagrindinę biblinę citatą, paprastai pateikiame pastabos su nuorodomis į kitas panašias Rašto vietas. Daugumą tokių vietų randame po žodžių "palyginkite su". Jūs imsite geriau suprasti Bibliją, jeigu perskaitysite kiekvieną biblinę citatą ir apmąstysite jos prasmę ir reikšmę.

Šių pamokų tikslas – padėti Jums geriau pasiruošti savarankiškam Biblija studijavimui ir pakeisti visą savo gyvenimą į gerąją pusę. Taip pat siūlome užsisakyti mūsų nemokamą brošiūrą How to understand the Bible? Tai jums suteiks papildomą informaciją ir padės dar geriau suprasti, kaip studijuoti Bibliją.

Klausimų ir atsakymų forma, panaudota šiose pamokose, yra ypač efektyvi priemonė pareikiant bibkinę medžiagą. Beje, jei kitaip nepažymėta, citatos pateiktos pagal Lietuvos Biblijos draugijos 1999 metų leidimą.

Pagaliau, norintiems gauti daugiau naudos iš pamokų, kiekviena iš jų baigiama apžvalginiais klausimais, kuriais Jūs galite pasitikrinti savo įgytas žinias.

"Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus…” (Hebrajams 1:1).

Visagalis Dievas, Kūrėjas viso, ką mes matome, nepaliko žmogaus be vadovavimo ir nurodymų. Dėl mūsų Jis Savo mintis pateikė žodžiais. Dievas save apreiškė per žodžius.

Pati Biblija Jėzų Kristų vadina “Žodžiu” (Jono 1:1, 14). Ir pagal šią įvadinę naujatestamentinę vietą Hebrajų Biblijos (Senojo Testamento) žinia yra tikrasis Dievo Žodis (palyginkite su Mato 4:4; Luko 4:4; Apaštalų darbų 24:14, 28:23).

O kaipgi Dievas atskleidė dar svarbesnias žinias?

"O dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius” (Hebrajams 1:2).

Mozė skelbė apie ateisiantį būsimą Pranašą, panašų į jį patį; Biblija skatina atkreipti dėmesį šio Pranašo žodžius (Pakartoto Įstatymo 18:15,18). Apaštalas Petras atpažino šį Didįjį Pranašą Jėzuje Kristuje (Apaštalų darbai 3:20,22-23). Dėl to nėra jokių abejonių – Jėzus buvo tas pranašas! (palyginkite su Jono 1:45; Luko 24:27).

Jėzus Kristus – Dievo viengimis Sūnus - yra svarbiausias Pranašas. Jėzaus žodžiai – visų pranašysčių esmė (Apreiškimas Jonui 19:10). Mums reikia įdėmiai įsiklausyti į Jo žodžius (Mato 17:5).

Daugiausia Kristaus žodžių galime rasti keturiuose pusiaubiografiniuose aprašymuose apie Jo gyvenimą ir mokymą: Evangelijose pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną. Tačiau, pasižiūrėjus plačiąja prasme, Jo žodžius randame visoje Biblijoje. Jėzus pats patvirtino Hebrajų Raštų, Biblijoje paprastai vadinamu Senuoju Testamentu, tiesą ir autoritetą, vadino juos Šventuoju Raštu (Luko 24:44-45). Taip pat jis numatė, kad bus įkvėptos ir parašytos knygos, vėliau pavadintos Naujuoju Testamentu (Jono 14:26, 16:13).

Kristus pastoviai naudojosi Senuoju Testamentu kaip tikraisiais Dievo darbų užrašais, dieviškaisiais nurodymais. Jo mokymas ir pokalbiai buvo pripildyti citatų ir nuorodų į Hebrajų Bibliją.

"Nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu” (2 Petro 1:21).

Taip pat ir apaštalas Paulius antrame laiške Timotiejui (3:16) praneša, kad visas Šventasis Raštas yra "Dievo įkvėptas”. Atkreipkite dėmesį į apaštalo terminologiją. Paulius, apibūdindamas Raštą, naudodoja graikų terminu theopneustos. Pirmoji žodžio dalis Theo reiškia "Dievas". Antroji dalis pneustos verčiama žodžiu “iškvėpta”. Taigi apaštalas sako, kaip tas yra pateikta kai kuriuose Biblijos vertimuose: “visas Raštas yra Dievo iškvėptas”, o tai reiškia, kad atėjo tiesiai iš Dievo lūpų.

Aišku, kad mūsų Kūrėjas dievišką žinią, atskleistą ir apaštalų, ir pranašų, tiesiog iškvėpė (palyginkite su 2 Petro 3:2). Kaip mes parodysime daugeliu Rašto vietų, Dievas žmonėms Savo dievišką žinią atskleidė per senuosius patriarchus ir pranašus, o taip ir per Naujojo Testamento apaštalus.

Ir tikrai Petras prilygina Pauliaus laiškus kitiems Raštams (šiuo terminu apibūdinamas visų pirma Senasis Testamentas), kitai Raštų daliai (2 Petro 3:15-16). Paulius pirmame laiške Timotiejui (5:18) remiasi dviem vietom, kurias jis vadina Raštu. Viena iš jų paimta iš Senajojo Testamento (Įstatymo 25:4), antroji – iš Evangelijos pagal Luką (Luko 10:7). Taigi apie šešiasdešimt ketvirtuosius metus Pauliui rašant savo pirmąjį laišką Timotiejui, kai kurie papildomi raštai, matyt, jau buvo prilyginti Senajam Testamentui ir juos laikė Šventojo Rašto dalimi.

Beveik keturis tūkstančius kartų Hebrajų Biblijoje pastraipos pradedamos tokiais išsireiškimais, kaip “Viešpats pasakė”, “taip sako Viešpats” arba “atėjo Viešpaties Žodis”. Šventasis Raštas nuosekliai vaizduojamas, kaip išeinantis iš ”(Paties) Dievo lūpų” (Mato 4:4).

Vis dėlto galima sakyti, kad Biblijos autorystė yra dviguba, nes ją rašant prisidėjo ir Dievas, ir žmogus. Mūsų Kūrėjas tiesiogiai įkvėpė tuos hebrajų pranašus. “Nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu” (2 Petro 1:21). Taigi Dievas kalbėjo “savo šventųjų pranašų lūpomis” (Apaštalų darbai 3:21), ir tai, ką jie buvo parašę, vyksta (Luko 21:22). Teisinga ir pagrįsta išvada – visas Šventasis Raštas yra iš Dievo!

Trumpas vadovas po Bibliją (The Lion Concise Bible Handbook) rašo: "Įdomu, kad Naujajame Testamente neskiriama tai, kas sakoma ‘Rašte’, nuo to, ką sako Dievas. Duodamos citatos iš Senojo Testamento ir pateikiamos kaip Dievo žodžiai, nors net iš jų konteksto aišku, kad kalbėjo kažkas kitas” (p.10).

Kokios kai kurios kitos savybės, kurias Dievas priskiria Savo žodžiui?

"Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas” (Jokūbo 1:21).

Jį Paulius taip pat vadina patikimu žodžiu (Titui 1:9, Tikėjimo žodis, 1999), gyvenimo žodžiu (Filipiečiams 2:16) ir tiesos žodžiu (2 Timotiejui 2:15). Šie apibūdinimai padeda mums suprasti tikrąją Šventojo Rašto prigimtį ir už jo stovintį Dievą. Žodžio gydomosios savybės ir jėga gali būti įdiegta (arba įskiepyta) į mus. Mums ieškant savo Kūrėjo, Jo Žodis padeda išauginti gerus ilgalaikius vaisius mūsų gyvenime (Iz 55:6-13).

"Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis” (Hebrajams 4:12).

Biblija yra skirta ne tam, kad ją atsainiai skaitytų kaip šiaip sau gerą knygą pasiskaitymui, arba kaip šaltinį, tyriant istoriją, arba kaip įdomią medžiagą akademinių teologų pratybams. Dievo Žodžio skaitymo ir nagrinėjimo tikslas – įgauti Jo valios suvokimą ir mokytis gyventi pagal Jo Žodį. Dievas nori ir laukia, kad po atkaklaus Biblijos studijavimo mes pradėtume veikti (palyginkite su Hebrajams 4:11,13).

Daugiau kaip prieš du šimtus metų po žymaus literato Samuelio Johnsono mirties (1709-1784), žurnalistas ir istorikas Paulius Johnson parašė: “Pats svarbiausias klausimas, į kurį būtina mums, žmonėms, kada nors atsakyti, tai klausimas, ar yra Dievas yra, ar Jo nėra. Jeigu Dievas yra ir po šio gyvenimo mūsų laukia kitas gyvenimas… tada šis mūsų gyvenimas - tai pasiruošimas amžinybei" (Dievo ieškojimai, p.1, mūsų kursyvas).

Netgi mūsų pasaulietiniuame Vakarų pasaulyje dauguma žmonių juk pripažįsta, kad Dievas egzistuoja. Todėl mūsų šiuolaikiniame pasaulyje tikriausiai geriau derėtų paklausti: Ar realus Dievas mūsų gyvenime? Kartais net geriausieji iš mūsų gyvena taip, tarsi Dievas negalėtų turėti įtakos mūsų klaidingam elgesiui: nesugebėtų atleisti, išvaduoti mus nuo kaltės jausmo ir grąžinti mus į teisingą kelią.

Bet Biblija mus moko, kad tam, "kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina” (Hebrajams 11:6). Patriarchai, pranašai ir apaštalai – visi jie asmeniškai patyrė Dievo realumą. Atkreipkite dėmesį į patriarchą Abraomą. Praėjus kuriam laikui, jis įsitikino, jog Dievas sugeba įgyvendinti Savo pažadus (Romiečiams 4:20-21).

Žinoma, pačioje Biblijoje niekur neabejojama dėl Dievo buvimo. Šventasis Raštas tvirtai pagrįstas Dievo realumu, Jo buvimu. Jis patikimai liudija apie daugelį Dievo susitikimų su Jo išrinktaisiais: pradžioje su istoriniais hebrajų pranašais, vėliau su pirmojo amžiaus apaštalais. Hebrajų autoriai, rašiusieji Bibliją, sudaro didelį “debesį liudytojų” (Hebrajams 12:1), kurie išvardinti vienuoliktame Laiško hebrajams skyriuje. Jame pateikiamos daugelio ištikimų Dievui žmonių istorijos.

"Kai Viešpats pamatė, kad Mozė pasuko pasižiūrėti, Dievas pašaukė jį iš degančio krūmo: ‘Moze, Moze!’ – ‘Aš čia!’ - tas atsiliepė” (Išėjimo 3:4).

Tai pasakojimas apie degantį krūmą – pirmasis iš daugelio asmeninių, tiesioginių Dievo ir Mozės pokalbių (palyginkite su Skaičių 12:6-8; Išėjimo 33:11).

Kaip savo knygoje Religija ir apreiškimas rašė profesorius Keith Ward: “Kai kas nors skaito biblinius aprašymus apie apreiškimus, jis randa ilgų kone kasdienių Dievo ir Mozės pokalbių užrašus. Taigi Dievas, kaip koks Mozės kompanionas, aiškino, ką Mozė turėjo daryti susidariusiomis aplinkybėmis”(p.115).

Dievas iš tiesų apsireiškė Mozei ir kalbėjo jam Savo šventus žodžius, o pranašas tuos žodžius rūpestingai užrašė būsimoms kartoms. Biblijoje sako mums, kad “Mozė užrašė visus Viešpaties žodžius” (Išėjimo 24:4).

Ar aiškiai Dievas save atvaizdavo?

"‘Aš esu Dievas tavo tėvo, - jis toliau kalbėjo, - Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo’. Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą" (Išėjimo 3:6).

Tas, kurį sutiko Mozė, buvo hebrajų patriarchų, tokių kaip Abraomas, Dievas. Abraomas taip pat asmeniškai kalbėjo su tuo pačiu Dievu (Pradžios, 18 skyrius). Mozės pirmoji reakcija, baimė, dėl gąsdinančio Dievo artumo savaime suprantama. Vėliau jis įveikė šią baimę ir pats norėjo asmeniškai matyti Dievą (palyginkite su Išėjimo 33:18-23; 32:11-14; Pakartoto Įstatymo 3:24).

Daugelis dabar nežino, kas ir koks yra Dievas! Didžiuma žmonių nežino šios esminės tiesos. Pranašas Ozėjas verkė dėl to, kad Izraelio namai noriai atmetė ir atsisakė nuo Dievo žinių, ir to pasekmės buvo tragiškos (Ozėjo 4:1-6). Kiek dar daugiau to yra šiuo metu!

Ar Biblijos pranašai pranešė mums, kas yra Kūrėjas?

"Šitaip kalba Dievas, Viešpats, kuris sukūrė ir išskleidė dangų, patiesė žemę su visais pasėliais, žmonėms joje duoda gyvybę ir dvasią joje gyvenantiems” (Izaijo 42:5).

Dievas kuo aiškiausiai mums praneša, kad Jis sukūrė dangų ir žemę (Pradžios 1:1), o taip pat žmones (Pradžios 1:26-27; palyginkite su Apaštalų darbų 17:24-26).

Per visą istorinę eigą laikas nuo laiko Dievas pasirenka kai kuriuos žmones, kuriems primintina, kad tai Jis yra viso Kūrėjas. Vienas iš tokių buvo Jobas. Keturi Jobo knygos skyriai pašvęsti Dievui, Jo kūrybos nepakartojamų stebuklų pagarsinimui (Jobo, 38-41 skyriai). Pirmasis Pradžios knygos skyrius – ne vienintelis skyrius Biblijoje apie sukūrimą.

"Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami” (Romiečiams 1:20).

Panašiai ir karalius Dovydas tūkstantį metų prieš tai nusakė, kad suvokia, jog Dievas Save atskleidžia ir per savo stebuklingus kūrinius (palyginkite su Psalmyno 19:1-6). Dauguma žmonių gerai supranta, kad yra logiška, jog kūriniai privalo turėti Kūrėją. Taip kaip suderinti laikrodžiai neatsirado patys iš savęs, taip ir mūsų galingoji, sukelianti pagarbią baimę, visata neatsirado pati savaime (jei norite gauti išsamesnę informaciją, užsisakykite mūsų nemokamas knygeles anglų kalba Life’s Ultimate Question: Does God Exist? ir Creation or Evolution: Does It Really Matter What You Believe?). Ją Dievas rūpestingai suplanavo, formavo ir sukūrė. Jis nėra aklas laikrodininkas. Dievas puikiai suvokė, ką darė. (palyginkite su Pradžios 1:31; Apreiškimo 4:11).

"Viešpats žvelgia žemyn iš dangaus į žmoniją, norėdamas pamatyti, ar yra kas protingas ir Dievo ieškantis. Visi yra nuklydę, visi panašiai sugedę; nėra nė vieno, kuris gera darytų - nė vienui vieno" (Psalmyno 14:2-3).

14-tos psalmės kontekstas aiškus. Netikėjimas bei netinkamas elgesys eina ranka rankon. O kuo geriau pažinsime ir suvoksime Dievą, tuo labiau mūsų elgesys bus tinkamesnis.

"Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis, kurio vardas - Šventasis, sako taip: ‘Šventose aukštybėse gyvenu ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais buvoju, kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą’” (Izaijo 57:15).

Dievas yra "amžinas”, fiziniai laiko ir erdvės dėsniai neturi galios Jam. Ir Jis greitas atleisti ir padrąsinti tuos, kurie nuočirdžiai atgailauja ir trokšta gyventi pagal Jo valią (Izaijo 55:6-7).

Nepaisant to, kad įvairiose srityse yra pakankamai daug mokslinių įrodymų, patvirtinančių Dievo egzistavimą, reikšmingiausias įrodymas yra gautas asmeniniškas. Tik artimai dvasškai bendraudami su mūsų Tėvu ir Jėzumi Kristum, Vyresniuoju Broliu, mes žinome, kad Jie egzistuoja.

Nereikia menkinti Dievo Žodžio galios. Lidija iš Tiatyrų klausėsi apaštalo Povilo pamokslo. “Ir Viešpats atvėrė jos širdį Pauliaus žodžiams” (Apaštalų darbų 16:14; palyginkite su Romiečiams 10:14-15).

Savo ilgos ir sunkios kelionės metu Biblija sėkmingai atsispirdavo daugybei puolimų prieš ją. Uždrausta viduramžiais, atakuojama įtakingų kritikų XIX amžiuje, smarkiai menkinama XX amžiuje, Biblija, teikdama tikrą viltį, ir toliau siūlo žmonėms ją vadovautis.

Kaip apibūdino rašytojas David Ewert: “Biblija atremė ne tik naikinantį laiko poveikį, bet ir daugkartines Dievo priešininkų pastangas sunaikinti ją” (Nuo senovės lentelių iki šiuolaikinių vertimų, p.16).

Nors Bibliją rašė daug žmonių, kurie laikomi jos autoriais, atidus skaitytojas pamažu įsisąmonina, kad egzistuoja vienas didis protas, kuriuo persunkti jos puslapiai nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo knygos. Todėl apaštalas Paulius ankstyviesiems krikščionims priminė, jog Šventieji Raštai yra “Dievo žodis” (Romiečiams 3:2). Jie yra dieviškos kilmės.

Kai Dievas ant Sinajaus Kalno parodė savo valią, Jis nurodė Mozei užrašyti ir perduoti Jo Žodį žmonėms (Pakartoto Įstatymo 5:31; 6:1; 17:18; 31:24-26). Vėliau Šventuosius Raštus paprastai garsiai skaitydavo Jeruzalės šventykloje ir kitose vietose. Gyventojai galėjo girdėti, suprasti ir atatinkamai elgtis pagal šį Žodį. Pavyzdžiui, mes matome, kad Jėzus Kristus gerai žinojo Raštus ir garsiai skaitė ištrauką iš jų Nazareto sinagogoje (Luko 4:16-22). Klausytojai nepaprastai stebėjosi nuostabiais Kristaus žodžiais, Jam Sau pritaikius Izaijo pranašystę.

Vėliau apaštalai buvo įkvėpti parašyti Bažnyčiai laiškus laiškus, kur dažnai aiškindavo Šventuosius Raštus. Kartu su kitais autoriais kitais autoriais kitais autoriais ir Kristaus sekėjais, jie taip pat aprašė Kristaus gyvenimą ir veiklą; šios ataskaitos buvo pavadintos Evangelijomis. Dievas pats pasirūpino, kad šie unikalūs užrašai būtų išsaugoti vėlesnėms kartoms (2 Petro 1:15).

Vėlesniais amžiais, kai buvo išrastas knygų spausdinimas ir Šventuosius Raštus imta versti į labiausiai paplitusias kalbas, paprasti žmonės vis lengviau ir lengviau galėjo susipažinti su Biblija. Šiandien ši Knygų knyga yra prieinama beveik visoms pasaulio tautoms. Vis dėlto mūsų dabartinių laikų pasaulietinis mąstymas dažnai smarkiai apriboja Biblijos skaitymą ir jos suvokimą.

Šiuolaikinio pasaulio mąstymo pagrindai dažnai žmones paskatina nusigręžti nuo Biblijos. Todėl mums taip reikia žurnalų ir Biblijos pamokų, tinkamai paaiškinančių ir išaiškinančių Dievo Žodį. Mes privalome skaityti Bibliją, teisingai ją suvokdami!

"Juk tai tas, kuris padaro kalnus, kuris sukuria vėją ir apreiškia žmogui savo mintis, kuris tamsą paverčia aušra ir žengia žemės aukštumomis; jis vardu Viešpats, Galybių Dievas!” (Amoso 4:13).

Sukurdamas žmogų pagal Savo paties atvaizdą, Dievas taip pasirūpino, kad būtų įmanomas bendravimas. Taip, Dievui padedant, žmonės tapo pajėgūs suprasti Jo dvasinius tikslus ir atsiliepti į juos.

"Pirmaisiais Persijos karaliaus Kyro metais, kad būtų įvykdytas per Jeremiją tartas Viešpaties žodis, Viešpaties įkvėpė Persijos karalių Kyrą išleisti šį įsaką visai karalystei ir žodžiu, ir raštu..." (Ezros 1:1).

Dievas gali bendrauti su visais, kuriuos Jis pasirenka. Jis gali bendrauti net su pasaulietiniais karaliais ir valdovais, tokiais kaip Kyras. Kartą Saliamonas tai pasakė, kad “karaliaus širdis yra vandens srovė Viešpaties rankoje; jis nukreipia ją, kur tik nori” (Patarlių 21:1; palyginkite su Ezros 6:22; 2 Metraščių 36:22-23).

"Jėzus jam [Petrui] tarė: “Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje” (Mato 16:17; palyginkite su 13-16 eilutėmis).

Kur kas svarbesnius dalykus, nei paprastas žinias netikintiesiems karaliams Dievo atskleidė Savo apaštalams ir pranašams. Jis atskleidė jiems Savo neįkainojamą tiesą. O apaštalai ir pranašai savo ruožtu išsaugoją ją ateities kartoms. (palyginkite su Amoso 3:7; 2 Petro 3:2; Efeziečiams 2:19-20). Šiandien mūsų Dievo Žodžio suvokimas remiasi tuo pačiu raštišku apreiškimu (2 Petro 1:19-20). Dabartiniu metu iš Šventųjų Raštų ir toliau vis dar ateina dvasinis nušvitimas (palyginkite su Jono 17:20; Mato 28:20).

"Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų” (Apaštalų darbų 2:42).

Terminas doktrina paprastai reiškia "mokymą”. Jis tiesiogiai susiejęs su Dievo Žodžiu. Apaštalų mokymas apibendrina krikščioniško gyvenimo būdą. Ankstyvosios pirmojo amžiaus bažnyčios neturėjo knygų, kurias dabar vadiname Naujuoju Testamentu.

Bet tuo metu jie turėjo tam išrinktus apaštalus, kurie juos mokė, remdamiesi Hebrajų Bibliją, o taip pat kartojo tai, ką sužinojo tiesiogiai iš Jėzaus Kristaus (palyginkite Luko 6:12-13; Mato 28:18-20). Jų įgaliojimai buvo gauti betarpiškai iš Kristaus. “Kas jus priima, tas mane priima”, – sakė Jėzus (Mato 10:40; Jono 13:20).

Kristaus išrinkti apaštalai atliko unikalų pirmosios liudytojų kartos vaidmenį – ko nepaveldėjo jokia vėlesnė karta. Jėzus jiems sakė: “Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę” (Jono 15:27). Apaštalas Jonas rašė: “Tai žinia, kurią esame išgirdę iš jo [Jėzaus Kristaus] ir skelbiame jums…" (1 Jono 1:5; palyginkite su Efeziečiams 3:4-5; Apaštalų darbų 1:22; 1 Korintiečiams 15:1-8).

Turėdami Šventosios Dvasios įgaliojimus, pirmieji apaštalai ir tie, kuriuos jie atvertė į tikėjimą, faktiškai gyveno pagal Naująjį Testamentą dar prieš jo užrašymą. Tai, kas vėliau tapo užrašytu Naujuoju Testamentu, buvo jų gyvenimo mėsa, kaulai ir sausgyslės.

Apibendrindamas šių apaštalinių liudytojų patirtį, Jonas rašė: “Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, - tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome, ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi” (1 Jono 1:1-3).

"Garantuoju, kad aš tikrai žinau savo užmojį jums, - tai Viešpaties žodis, - užmojį jūsų labui, o ne jūsų žalai! Noriu jums suteikti sklidiną vilties ateitį" (Jeremijo 29:11).

Taip drąsinančiai prieš daugelį amžių Dievas prabilo į tautą, buvusią Babilono nelaisvėje, bet tie žodžiai tinka ir dabar. Jo Žodis siūlo vilties žinią ir šviesią ateitį, kaip kiekvienam atskiram individui, taip ir ištisoms tautoms.

Šiandien Dievo Žodiai pritaikomi lygiai taip, kaip buvo taikomi tada, kai jie buvo pirmą kartą užrašyti. Žmogaus prigimtis nepasikeitė per tą laiką. Ankstesnių amžių vyrai ir moterys buvo tokie pat kaip ir mes (Jokūbo 5:17; galima taip pat pažiūrėti įvairius Apaštalų darbų 14:15 vertimus, pavyzdžiui karaliaus Jokūbo vertimą anglų kalba). Jie nepriklausė kažkokiai skirtingai žmonių rūšiai. Visa, kas jiems atsitiko, buvo užrašyta mums pamokyti, paskatinti, suteikti viltį, o kartais, rimtai perspėti (palyginkite 1 Korintiečiams 10:11; Romiečiams 15:4).

"Nes kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad dygtų ir želtų joje augalai, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos: jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas" (Izaijo 55:10-11).

Dievas tuščiai nekalba. Jis pažadėjo, kad Jo Žodis įvykdys Jo didįjį tikslą žemėje!

"Šaukis manęs, tau atsiliepsiu! Pasakysiu tau nuostabių dalykų, paslapčių, kurių nežinojai" (Jeremijo 33:3).

Visų pirma mes turime dvasiškai alkti ir trokšti Dievo Žodžio (Mato 5:6). Tada, skaitydami ir studijuodami Bibliją, mes galime atrasti pagrindines tiesas apie Dievą ir Jo nurodytą mums gyvenimo kelią. Jos yra gerai prodytos realiais įvykiais iš Jo išrinktųjų tarnų gyvenimo. Tie bibliniai mokymai ir pavyzdžiai atskleidžia Dievo charakterį ir demonstruoja Jo planus dėl mūsų (palyginkite su Patarlių 3:1-6). Tik tada mes galėsime taip pasitikėti Dievu, kad Jis nukreips mūsų gyvenimą teisingu keliu, kai nuoširdžiai paklusime Jam.

Kaip rašė John Stott: “Biblija – tai prizmė, iš kurios Jėzaus Kristaus šviesa išeina daugeliu nuostabiausiu spalvų.” Kristus - tai gyvas Dievo Žodis!

Apie Dievo Žodžio nulemtą likimą buvo pranašaujama tūkstančiais metų (palyginkite su Psalmyno 119:89, 111, 142, 152, 160). Jėzus Kristus sakė: “Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis” (Luko 21:33).

Biblija nuo pradžios ligi pabaigos yra knyga apie santykius, kaip juos galima atkurti ir atgaivinti.

Niekas taip ryškiai necharakterizuoja mūsų meto, kaip sugriauti, nepilnaverčiai tarpusavio santykiai. Iš tikrųjų pirmą kartą jie suiro tuoj po žmogaus gyvybės sukūrimo. Adomą ir Ievą nutolo nuo Dievo; jų vyresnysis sūnus užmušė savo brolį, ir tokie suirimai nuo to laiko tęsiasi iki sugriautų žmonių tarpusavio santykių mūsų dienomis.

Vyriausiasis Britanijos rabinas Jonathan Sacks taip aprašo bendrą mūsų tarpusavio santykių būklę: “Šiandien daugelyje Anglijos ir Amerikos sričių pasižymi vandalizmu, sunkiais nusikaltimais ir pilietiškumo stoka; tai vyksta dėl sužlugdytų šeimų ir plačiai paplitusio nesirūpinimas vaikais; dėl pasitikėjimo sunykimo ir netikėjimo, kad vyriausybė gali išspręsti kai kurias iš mūsų labiausiai įsišaknijusias bėdas, dėl plačiai prasiskverbusios į žmonių sąmonę nuomonės, kad mes nebegalime sukontroliuoti dalykų, turinčių svarbią reikšmę mūsų ateities gerovei".

Mes jau nebepasitikime vienas kitu. Tarpusavio santykiai tapo nebepastovūs. Jau nebėra įprasta, kad santuokos tęstųsi visą gyvenimą. Nyksta ilgalaikės darbo vietos. Ne taip seniai žmonės dar tikėjosi pradirbti kokioje nors vienoje bendrovėje keturiasdešimčiai metų, o, šeinant iš jos, gauti bendrovės pensiją ir, ko gero, net auksinį laikrodį. Dabar to nėra. Šiuo metu jaunuoliai privalo sunkiai, trūkinėjant tarpusavio santykiams, įgyti keletą profesijų, tik tam, kad išgyventų ekonomiškai.

Tai paaiškinama paprastai. Darbiniai santykiai remiasi visuomenės priimtomis normomis. Nebelikus aiškių taisyklių ir žmonės nebegalint sutartinai laikytis, likti ištikimiems vienoms ir toms pačioms vertybėms, visuomenė susipainiojo. Privalu būti sutarus dėl bendravimo princiopų, sekti jais. Kitaip mūsų tarpusavio santykiuose vyraus chaosas.

Biblija - tai knyga apie tarpusavio santykius. Ji pabrėžia ypatingai svarbius santykius, įmanomus turėti bet kuriam žmogui, santykius su pačiu Dievu! Ji mums parodo, kad susitaikymas su Dievu, atveda mus į teisingų santykių atkurimą su kitais žmonėmis: sutuoktiniais, draugais, bažnyčios nariais ar bendradarbiais.

"Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į Jo rankas… O Tėvas myli Sūnų ir parodo Jam visa, ką pats daro…” (Jono 3:35; 5:20).

Ir daug kitų Rašto vietų rodo, kad Jų santykiai pasižymi meile, darna, bendradarbiavimu ir nenutrūkstamu rūpesčiu. Jų tarpusavio santykiai yra tobuli!

"Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu" (Jono 14:21).

Dievas Tėvas ir Sūnus Kristus Savo meilę pratęsia vyruose ir moteryse. Bet atkreipkite dėmesį, Jų meilė remiasi amžinųjų vertybių ir taisyklių laikymųsi, kurias davė Tėvas. “Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs” (24 eilutė; palyginkite su 1 Jono 4:16-19; Jono 17:22-26).

Tėvas ir Sūnus visiškai sujungti įsakymais, kuriais Jie valdo žmoniją. Šie įstatymai rodo Dievo meilės kelią ir duoti žmonių naudai (1 Jono 5:3; 2 Jono 6; Pakartotino Įstatymo 5:33). Kas priešinasi šiems meilės įstatymams, atneša sau ir kitiems nenusakomas vargus bei kančias. Dažnai tokios nelaimės yra dėl sugriautų, nepilnaverčių žmonių tarpusavio santykių.

"Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jono 14:23).

"Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą” (Jono 1:12).

"… o maldingumas viskam naudingas, nes jam skirtas esamojo ir būsimojo gyvenimo pžadas” (1 Timotiejui 4:8).

Atpirkimas dovanai siūlomas tiems, kurie yra dabar kviečiami ir nori atgailauti dėl buvusių nuodėmių, tapdami paklusniais Tėvui (palyginkite su Apaštalų darbų 2:37-39). Atkreipkite dėmesį, kad Biblijoje nurodyti reikalavimai Šventajai Dvasiai gauti yra atgaila, krikštas vandenyje bei rankų uždėjimas. Atpirkimui yra būtina turėti Dievo Dvasią (palyginkite su Titui 3:4-7). Mūsų nemokomos knygelės anglų kalba The Road to Eternal Life ir Transforming Your Life: The Process of Conversion išaiškina šias biblines doktrinas smulkiau.

"Mes turime tokį jo įsakymą, kad, kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį”(1 Jono 4:21).

"Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir vykdome jo įsakymus” (1 Jono 5:2).

Meilė valdoma ir apibūdinama amžinomis vertybėmis ateinančiomis tiesiai nuo Dievo sosto (1 Jono 2:3-7). Vienintelė reali išeitis iš liūdnos mūsų sugriautų tarpusavio santykių būklės yra atgaila ir Dešimties Dievo įsakymų laikymasis. Įsakymų, kuriais apibūdinama meilė Dievui ir artimui, ir raidine, ir dvasine to žodžio prasme (palyginkite Jokūbo 2:8:12; Romiečiams 13:8-10; 1 Jono 3:10-11).

Teisingų santykių su Dievu ir žmonėmis laikymasis įgalins mus geriau suvokti gyvenimo prasmę.

– National Geographic (1997, balandis).

Mokslo pasiekimai, tokie kaip teleskopas Hubble Space, įgalina suvokti, koks nežemiškai paslaptingas yra mums neįmanomas aprėpti kosmosas. Tačiau kaipgi mes, tokie maži žmogeliai, atrodome toje bekraštėje visatos erdvėje? Kokią reikšmę ryšium su tuo turi Biblija? Ar mūsų gyvenimo žemėje tikslas turi kokį nors ryšį su bekraščiu kosmosu?

Ar susitiksime mes su begalybėje? Ar būsimas mūsų likimas yra toks sudėtingas, toks neįmanomas suvokti žmogaus protui, kad mes beveik ir nebegalime suvokti jo didybę? Koks mūsų tikslas žemėje? Kokia gi mūsų ateitis?

Neseniai amerikietis Norman Cousins paklausė: “Kaip susidarė sąlygos, leidusios atsirasti gyvybei? Kaip jos susitelkė į gyvybę?” Daug žmonių, išauklėtų pagal etinius judėjų-krikščionių principus, teisingą atsakymą į šį klausimą randa pirmuose Pradžios knygos skyriuose.

Bet ponas rašytojas Cousins taip pat pažymėjo: "Svarbiausias klausimas yra ne 'iš kur atėjo gyvybė', o 'kuo žmogaus gyvybė gali tapti'… [Prisiminkite], mums priklausome neužbaigtai rūšiai” (Žmogaus pasirinkimas, mūsų kursyvas). Iš tiesų jūs turite suvokti tai, kad buvome sukurti siekiant to, ko mumyse dar nebuvo, mums gimus.

Koks yra mūsų galutinis tikslas – mūsų vaidmuo šiame milžiniškame kosmose?

"Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai” (Romiečiams 8:19).

"Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja” (2 Korintiečiams 5:17).

Aišku, kad mūsų gyvenimo tikslas susijęs su sukūrimu. Jis nepasibaigė vien fiziniu sukūrimu, apračytu Pradžios knygos pirmame skyriuje. Esminis dalykas yra dvasinis kūrinys, kurį Dievas įdiegs į atvirtusių žmonių gyvenimą (palyginkite su Galatams 6:15).

Ar visada buvo žinoma gyvenimo paslaptis?

"… sekant apreiškimų paslapties, nutylėtos per amžinuosius laikus, o dabar atskleistos ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtos visoms tautoms…” (Romiečiams 16:25-26).

Apaštalas Paulius troško "atskleisti visiems [žmonėms], kaip turi išsipildyti slėpinys, nuo amžių uždengtas Dieve – visų dalykų Kūrėjyje” (Efeziečiams 3:9).

Šiandien iš tikrųjų suvokia šią paslaptį tiktai tie, kuriuos Biblija vadina "pirmienomis", tai yra tie žmonės, kuriuos Dievas jau dabar, šiame amžiuje, kviečia išgelbėjimui (palyginkite su: Jono 6:44, 65). Dievo Bažnyčios misija – paskelbti paslaptį, išaiškinti ir išplatinti šią paslaptį.

Dabartinis laikas išgelbėjimui yra ne vienintelis. Dauguma žmonių nesuvokia didžiojo Dievo plano, ir jie neturi galimybės išsigelbėti šiuo metu. Mūsų nemokama knygelė anglų kalba God`s Holy Day Plan: The Promise of Hope for All Mankind" suteiks jums nuodugnesnį šios svarbios biblinės tiesos išaiškinimą.

"Ir būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys, - taip sako visagalis Viešpats” (2 Korintiečiams 6:18).

Paulius krikščionims, gyvenantiems Galatijoje, sakė: “Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje” (Galatams 3:26). Dievas tęsia Savo būsimos šeimos kūrybos, formavimo ir gaminimo procesą. Visą šią šeimą sudarys dvasinės esybės, kurioms skirta Dievo Karalystėje būti Jo vaikais, jiems Tėvas skirs amžinąjį gyvenimą.

"Bet aš jums, broliai, tvirtinu: kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda” (1 Korintiečiams 15:50).

Kad pasiektume nemirtingumą, kurį dabar turi Dievas ir Jėzus Kristus, turi būti pakeista mūsų sandara. Kaip apibūdino Paulius, “kaip nešiojome žemiškojo [Adomo] atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo [Jėzaus Kristaus] paveikslą” (49 eilutė; palyginkite su Filipiečiams 3:20-21; 1 Timotiejui 6:16).

"Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę: pirma Kristus, po Jo – priklausantys Kristui Jo atėjimo metu" (1 Korintiečiams 15:21-23).

Šis puikus pakeitimas įvyks, kai prisikels tie, kurie numirė Kristuje, kartu su tikraisias krikščionimis, kurie Jam atėjus bus gyvi. Tokie nepaprasti įvykiai bus per antrąjį Jėzaus Kristaus atėjimą (palyginkite su 1 Tesalonikiečiams 4:16-17).

Paaiškinimas: šis prisikėlimas vadinamas “pirmuoju prisikėlimu” (Apreiškimo 20:4-6) ir “prakilnesniuoju prisikėlimu” (Hebrajams 11:35). Dievo planas numato daugiau nei vieną prisikėlimą. Mūsų nemokama brošiūra anglų kalba What Happens After Death? aiškina svarbiausius dalykus apie prisikėlimus.

"Jei jumyse gyvena Dvasia To [Tėvo], kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis, prikėlęs iš numirusių Kristų, atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse" (Romiečiams 8:11).

Į Dievo Dvasios gavimą įeina ir pažadas arba avansas mums, kad visą dovaną gausime, kai būsime prikelti amžinajam gyvenimui kaip Dievo vaikai. Jei liksime ištikimi, tai Dvasia garantuotai suteiks amžinąjį gyvenimą Dievo karalystėje (2 Korintiečiams 1:2; 5:5). Tas, kas jau dabar, šio žmogiškojo gyvenimo metu, gavo Šventąją Dvasią, pirmojo prisikėlimo metu bus prijungti prie Dievo amžinosios šeimos (palyginkite su Romiečiams 8:18-19; Efeziečiams 1:13-14).

"O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis tarp daugelio brolių" (Romiečiams 8:29).

"Tasai, kuriam ir iš kurio yra visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę. Todėl jam derėjo kentėjimais ištobulinti jų išganymo vadovą. Juk šventintojas ir šventinamieji – visi kyla iš vieno [iš vienos šeimos, žr. New King James Version]. Todėl jis nesigėdija juos vadinti broliais (Hebrajams 2:10-11).

Dievas planuoja didelę šeimą su daugybe vaikų. Apaštalas Paulius rašė apie “visą [Dievo] šeimą” (Efeziečiams 3:15, Tikėjimo žodis, 1999), kurios nariai, tiesa, dabar visada sudaryti iš kūno ir kraujo, bet paskui jie pasieks nemirtingumą ir amžinai gyvens toje didingoje šeimyninėje karalystėje (palyginkite su 2 Petro 1:4).

Kad pasisemtumėte daugiau žinių apie šią įspūdingą biblinę tiesą, suvoktume jos didingumą, galite užsisakyti nemokamą knygelę anglų kalba What is Your Destiny? Ji padės jums suprasti Dievo parengtą Jums nuostabią ateitį.

Neseniai vienas žymus religinis vadovas taip nusakė dilemą, su kuria mes susiduriame: “Mes ne tai kad turime bėdų. Veikiau kyla jausmas, kad mes jau panaudojome visas sprendimo galimybes ir visuomenės gyvenime pasiekėme aklavietę.”

Paskaitykite savo kasdienį laikraštį. Politikai pastoviai mums žada geresnį gyvenimą, didesnį saugumą, prieinamesnį gydymą, lengvesnį turto įgyjimą bei daugelį kitų gerų dalykų. Žmonių grupės susivienija tam, kad pareikalautų tos ar kitos programos, kuri greit sumažintų nusikalstamumą, kad priverstų vyriausybę sumažinti erzinančius mokesčius ar ji dar kažką darytų, kas mūsų nuimonę, gali pagerinti gyvenimą. Be abejo, mes įsivaizduojame, kad žmonių grupės sugebės kažką nuveikti, bet galų gale susiduriame su niūria ir nuviliančia tikrove, ir mūsų problemos vis didėja.

Dėl visuose lygiuose pasireiškiančio netinkamo bendravimo ir netikusių įsipareigojimų netgi nuoširdžios plačiai žinomų žiniasklaidininkų pastangos negali išvaduoti Afriką iš bado ir skurdo. Skurdas ir nemažas mirtingumas vis dar egzistuoja ir mūsų klestinčiame Vakarų pasaulyje. Tas slegiantis patyrimas, o taip pat ir pažangos, sprendžiant įvairias problemas, stoka sukelia neviltį. “Atidėta viltis susargdina širdį,” sakoma Patarlių knygoje (13:12).

Iš tiesų, ar gali šiuolaikinės technologijos galų gale peržengti mūsų silpnų žmonių ribotumus? Ar jų sudėtinis efektas įveiks galų gale giliai įsišaknijusį, tendencingą mąstymą, kuris nuo neatmenamų laikų kliudė mūsų žmogiškajai pažangai? Ar galės į šiuos klausimus atsakyti kompiuterinės technokratijos įsivyravimas? Pažvelkime į visus mūsų technologinius pasiekimus iš aiškesnės perspektyvos.

Akivaizdu, kad techninė pažanga ryšių srityje niekaip negali būti pervertinta. Ji greitesniu tempu, negu bet kada anksčiau, keičia mūsų civilizaciją. Kaip pastebėjo vieno laikraščio vedamasis: "Mes gyvename laike, kai socialiniai pasikeitimai yra ne mažesni, negu buvo pramoninės revoliucijas metu, o gal net ir dar didesni. Naujos komunikacijų technologijos neatpažįstamai visiškai pakeičia: mūsų darbinį gyvenimą, mūsų privatų gyvenimą, o visų pirma, mūsų kultūrą - mūsų požiūrį į idėjas."

Bet nėra jokios priežasties vyrama ar moterims baimintis dėl to, ką jie patys sumanė, formavo ir po to įvykdė. Kaip išmintingai išaiškino National Geographic: "Informacinės technologijos, nors ir reikalauja vis didesnio dėmesio, vis dėlto dar toli atsilieka nuo žmogaus smegenų galios. Tyrinėtojai įvertino, kad normalios žmogaus smegenys tarp nervinių ląstelių turi kvadrilijoną ryšių – tai daugiau negu visi telefoniniai skambinimai Jungtinėse Valstijose per praeitą dešimtmetį” (1995, spalis).

"Ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo!" (Pradžios 11:6).

Vyrai ir moterys ir individualiai, ir kolektyviai gali įvykdyti neįtikėtinai sunkias užduotis. Jie yra tokie gabūs, jog prieš daugelį amžių pats Dievas ėmėsi griežtų priemonių, apribodamas žmonių galimybes, statant Babelio bokštą (Pradžios 11:5-8). Jis numatė, kad mūsų didžiuliai gabumai, neteisingai juos panaudojant, gali atnešti neišmatuojamą ir nepataisomą žalą. Bet, kaip tai nebūtų paradoksalu, Dievas įžvelgė, kad žmonija pasieks pačių aukščiausių tikslų, kai jos vystymuisi teisingai vadovaus.

"Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas Žmogaus Sūnus, kad juo rūpiniesi?! Padarei jį trumpam laikui mažesnį už angelus, didybe ir garbe jį apvainikavai, visa pajungei jo valdžiai. Jeigu jau visa pajungė, tai nepaliko nieko, kas nebūtų jam pajungta.” (Hebrajams 2:6-8; cituojama Psalmymo 8:4-6).

Pacituota frazė siejama su “ateities pasauliu [būsimąja visata]” (Hebrajams 2:5). Dievas būsimąjame išaukštintame amžiuje planuoja iš vyrų ir moterų padaryti vadovus ir valdininkus. Tačiau šiuo metu "vis dėlto dabar mes dar nematome, jog visa jam pajungta” (8-os eilutės paskutinė dalis).

Biblija mums praneša, kad atsivertę paklusnieji arba Dievo “šventieji” dalyvaus Jo kūrybos valdyme! Žemės atnaujinimas ir teisingas jos valdymas yra neatskiriama Dievo didžiojo plano dalis! Jis nori, kad visas pasaulis taptų panašiu į buvusį Edeno sodą (palyginkite su Danielio 7:27; Apaštalų darbų 3:20-21; Apreiškimo 5:10; 22:1).

Žmonės jau seniai turėjo utopinių svajų - apie rojų ir viso ko gausybę žemėje. Daugelis bandė įgyvendinti šią svajonę per ypač ištobulintą žmogiškąjį pažinimą ir technologiją. Bet vėlgi žiniasklaida kasdien pateikia įrodymus, kad tokios utopijos neįmanomos be Dievo viršgamtinio įsikišimo.

Tačiau, kai visa žmonija nuoširdžiai atgailaus, Dievo Tūkstantmetinis planas viršys visas utopines svajones, kurios kada nors sumanė žmogaus protas. Kad geriau tai suprastumėte, galite užsisakyti mūsų nemokamą knygelę anglų kalba"The Gospel of the Kingdom" (yra ir vertimas į lietuvių kalbą).

Be abejonės, iš tiežsų mes gyvename nepatikimame pasaulyje. Prieš tris tūkstančius metų Saliamonas patvirtino, kad "žmogui tai didelis vargas, nes nė vienas nežino, kas bus ir kada tai įvyks?" (Mokytojo 8:6-7, Tikėjimo žodis, 1999). Jis sakė, kad “gyvieji žino, kad jie mirs" ir "visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo” (Mokytojo 9:5, 11, Tikėjimo žodis, 1999). Šie senovės karaliaus žodžiai iš esmės tinka dabarčiai lygiai taip, kaip ir tais laikais, kada juos rašė. Mes, mirtingi žmonės, tikrai žinome vieną - kad mirsime.

Apaštalas Jokūbas primena mums, kad nežinome, "kas [mūsų] rytoj laukia” (Jokūbo 4:14). Nors iš konteksto aiškiai matyti, jog kalba eina apie kasdieninę žemišką žmonių veiklą, toks išblaivinantis pareiškimas tik dar labiau pabrėžia mūsų materialaus pasaulio tikrąją padėtį.

"Viešpatie, tu buvai mūsų užuovėja per kartų kartas… Tu esi Dievas nuo amžių ir per amžius" (Psalmyno 90:1-2).

Dievas egzistuoja amžinai! Kaip rašė Petras: “Tačiau, mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų – kaip viena diena” (2 Petro 3:8). Dievas “gyvena amžinybėje”, nėra pavaldus fiziniams laiko ir erdvės dėsniams (palyginkite su Izaijo 57:15; Psalmyno 90:4).

"Mūsų dienos praeina Tau rūstaujant, mūsų metai kaip atodūsis. Mūsų metų skaičius yra septyniasdešimt, o stipresniųjų – aštuoniasdešimt. Dauguma jų praeina varge ir kančiose. Jie greitai praeina, ir mes išnykstame" (Psalmyno 90:9-10, Tikėjimo žodis, 1999).

"Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų” (Jokūbo 1:17).

Dievas – patikimiausia esybė visoje visatoje! Jo tobulas planas ir tikslas yra vis tas pats, nebus pakeistas. Dievas – mūsų priebėga, mūsų vienintelė saugi vieta, mūsų viltis mus varginančiame nepatikimume (palyginkite su Malachijo 3:6; Hebrajams 13:8). Jis mūsų Uola! (Psalmynas 18:2).

"Nagi, ar nežinai, ar nesi girdėjęs? Viešpats - amžinasis Dievas, visų žemės šalių kūrėjas. Jis nepailsta, nepavargsta... Nuvargusiam jis duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį” (Izaijo 40:28-29).

 

"Nes aš Viešpats, tavo Dievas, laikau tavo dešinę. Aš – tas, kuris tau sako: ‘Nebijok, aš tau padėsiu!’” (Izaijo 41:13).

Net mirtis negali nugalėti tų, kurie tiki Dievu. Juk Jėzus mums pažadėjo: “Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius” (Jono 11:26). Suprantama, Jėzus turėjo omenyje amžinąją mirtį, juk mūsų visų laukia dabartinio gyvenimo galas (Hebrajams 9:27).

Šiais žodžiais Jėzus pažadėjo prisikėlimą amžinajam gyvenimui tiems, kurie liks ištikimi Dievui ir Jo Žodžiui.”Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą” (Jono 5:24).

Tie, kas iš tiesų atsivertė, atgailaudami ir gavę Šventąją Dvasią, bei liks ištikimi ligi galo, gauna tvirtą pažadą, kad jie prisikels amžinam gyvenimui Dievo Karalystėje.

Tam, kad Jūs geriau suprastumėte temas, aptariamas kiekvienoje pamokoje, mes pateikiame papildomą nemokamą literatūrą. Žemiau pateikiame knygelių, tiesiogiai nagrinėjančių šioje pamokoje dėstomus klausimus. Šias knygeles anglų kalba galite gauti nemokamai, jei kreipsitės į mus, prašydami jų:

How to Understand the Bible.

Life's Ultimate Question: Does God Exist?

Creation or Evolution: Does It Really Matter What You Believe?

The Road to Eternal Life.

Transforming Your Life: The Process of Conversion.

God's Holy Day Plan: The Promise of Hope for All Mankind.

What Happens After Death?

What Is Your Destiny?

The Gospel of the Kingdom (yra ir vertimas į lietuvių kalbą).

Kad gautumėte šias nemokamas knygeles, kreipkitės vienu iš adresų, pateiktų žemiau. Taip pat galite parsisiųsdinti iš mūsų puslapių Internete www.gnmagazine.org.

Kai pirmame amžiuje prieš mūsų erą Romos karvedys Pompėjus sėkmingai užėmė Jeruzalę, jis norėjo patenkinti savo smalsumą ir išsiaiškinti, ar teisingai pasakojama apie žydų tikėjimą Viduržemio jėros pakrantėse. Užkariavus šį miestą, vienas iš svarbiausių jo užsibrėžtų dalykų buvo užlipti Šventyklos kalną, kad galėtų išsiaiškinti teisingi keisti pranešimai, jog žydų tauta savo Švenčių Švenčiausioje, pačioje švenčiausioje garbinimo vietoje, neturi Dievo vaizduojančių statulų ar paveikslų.

Pompėjus negalėjo suvokti, kaip galima garbinti Dievą be Jo atvaizdo paveiksluose ir statulose. Taigi Pompėjus "drąsiai" įžengė į uždraustą teritoriją, Švenčių Švenčiausiąją; jis liko gyvas ir papasakojo apie ją. Tai, ką Pompėjui pamatė, jį nustebino ir suglumino. Ten jis nerado jokios fizinės statulos, jokio religinio atvaizdo, jokio paveikslo, vaizduojančio žydų Dievą – tik tuščią vietą. Jis išėjo iš šventyklos, netardamas nė žodžio!

Tai, ką šis galingas Romos atstovas pamatė Jeruzalėje, jis dar niekada nebuvo matęs savo kelionėse po imperiją. Jam neteko panašaus garbinimo jokiose kitose tautose! Kaip yai skirėsi nuo visų kitų religijų! Jeruzalė parodė visai kitą Dievą, skirtingą nuo tų, kuriuos garbino likęs pasaulis.

Pompėjus nesuprato, kad tai buvo neregimasis Dievas (Hebrajams 11:27), kurio nereikia vaizduoti žmonių paveikslais, nes Jis "gyvena amžinybėje" (Izaijo 57:15, Tikėjimo žodis, 1999). Dievas Save apreiškė Mozei: “Aš esu, kuris esu” (Išėjimo 3:14). Šis Dievas turi amžinąjį gyvenimą pačiame Savyje (1 Timotiejui 6:16).

Šį Visagalį, Visažinantį, neregimąjį Dievą reikia šlovinti dvasia ir tiesa, nes Jis yra Dvasia (Jono 4:24). Bet antikos romėnams, babiloniečiams, asiriečiams ir egiptiečiams šlovinimui buvo būtini religiniai vaizdiniai. Todėl iš pradžių Pompėjus negalėjo patikėti pranešimais iš Jeruzalėje, kad ten žmonės garbina Dievą, nenaudodami tam statulų. Jis niekur nebuvo tokio garbinimo aptikęs. Romėnai manė, kad nėra prasmės šlovinti Dievo, jei nežinai, kaip Jis atrodo.

Tačiau, kai Izraelis buvo išvestas iš Egipto, iš niekingos vergijos ir religinės apgaulės, tai ta Dievo tautos karta buvo pastatyta prieš Tą, kuris iš jiems, Savo išrinktiesiems, davė unikalius nurodymus, kad tuo juos išsiskirtų iš likusio pasaulio (Pakartotino Įstatymo 7:6). Taigi tie Dešimt Įsakymų (Išėjimo 20:1-17) buvo duoti tautai, kurią sudarė buvę vergai. Šie Įsakymai – tai ne žmogauss sukurtas moralės kodeksas. Juos senovės Izraeliui davė pats Amžinasis Dievas.

"Ši nuostabi saulės, planetų ir kometų sistema galėjo atsirasti tik sumanius ir valdant protingai ir galingai Būtybei…” - Isaac Newton (XVII amžiaus Britanijos matematikas ir fizikas)

"Be Dievo ir Biblijos teisingai valdyti pasaulį neįmanoma” - George Washington (Pirmasis JAV prezidentas)

"Priešingai negu kiti, kurie galvoja, kad Visagalis Dievas, išjudinęs Visatą, paliko ją pačiai sau... aš visuomet maniau, kad Jis visada, visur yra visų reikalų arbitras”- Paul Johnson (XX amžiaus Britanijos žurnalistas ir istorikas)

Aš noriu žinoti [Dievo] mintis; visa kita - tėra smulkmenos” - Albert Einstein (XX amžiaus Vokietijos-Amerikos mokslininkas).

Mokslo atrastas intelektualios darnos grožis atskleidžia, kad už fizinio pasaulio yra dieviškojo Kūrėjo protas” - John Polkinghorne (XX amžiaus Britanijos mokslininkas ir rašytojas)

"Jaučiu didžiulę pagarbą Biblijai ir manau, kad kuo anksčiau mano vaikai pradės ją skaityti, tuo geriau jie pasiruoš būti naudingais savo šalies piliečiais" - John Quincy Adams (1825-1829 metų JAV prezidentas)

"Aš įsitikinęs, jog Biblija yra pati geriausia iš visų Dievo duotų žmogui dovanų” - Abraham Lincoln (1861-1865 metų JAV prezidentas)

Visuose mano gyvenimo sunkumuose ir sielvartuose Biblija man teikė šviesą ir stiprybę” - Robert E. Lee (Vyriausiasis konfederatų karvedys Amerikos pilietiniame kare)

Biblija turi daugiau autentiškumo, negu kitos - pasaulietinės - istorijos” - Isaac Newton (XVII amžiaus Britanijos matematikas ir fizikas)

"Biblija dėl savo ypatingos kilmės savo varžovus palieka be galo toli pralenkusi” - W.E.Gladstone (XIX amžiaus Britanijos ministras pirmininkas)

Biblija: knygos (graikiškai biblia), kurias ankstyvosios krikščionių Bažnyčia pripažino kanoninėmis (autoretetingomis). Jas sudaro kaip ir senovės hebrajų pranašų knygos, taip ir parašytos apaštalų, liudijančių Jėzų Kristų.

Hebrajų Biblija: Senojo Testamento knygos.

Biblijos kalbos: daugiausia senovės hebrajų – ja parašytas Senasis Testamentas (nedidelė Danielio knygos dalis aramėjų kalba) ir senoji graikų kalba - ja parašytas Naujasis Testamentas.

Naujasis Testamentas: 27 apaštalų parašytos autoritetingos knygos: keturios Evangelijos apie Kristų, Apaštalų darbai (istorija), 21 apaštalinis laiškas ir Apreiškimo knyga.

Senasis Testamentas: knygos, sudarančios Hebrajų Bibliją, kurias pripažįsta žydai, krikščionys ir iš dalies musulmonai. Ji dalijama į tris skyrius: Įstatymą, Pranašus ir Raštus.

"Dievas yra pasakęs": Naujajame Testamente taip apibūdinamas Senasis Testamentas ar kažkuri charakteringa jo dalis.

Raštas(ai): Dievui įkvėptus parašyti tiek Senasis, tiek ir Naujasis Testamentai. Terminas Raštai, naudojamas Naujajame Testamente, nurodo į Hebrajų Bibliją (Luko 24:44-45), taip pat ir naujatestamentiniai apaštalų Raštai laikomi įkvėptais (2 Petro 3:16; 1 Timotiejui 5:18).

Sekuliarizavimas arba sekuliarizmas: viršgamtiškumo nutylėjimas, atmetimas; besąlygiškas stebuklų neigimas, aiškinant šmogaus egzistenciją.

Mūsų ofisas susilaukia daugybės laiškų įprastu ir elektroniniu paštu, mums skambina telefonu. Pasinaudodami įvairiomis ryšių suteikiamomis galimybėmis, nemaža žmonių dėkoja už mūsų žurnalą The Good News. Kiti žmonės klausia, kas tai yra Biblija, ko ji moko, kaip tai įtakoja į mūsų gyvenimą.

Jei Jums iškilo kažkkokie klausimai ar pastabos dėl išdėstyto medžiagos šiose pamokose, prašome, nesivaržykite ir parašykite į mūsų ofisą Jūsų šalyje arba Jums artimiausioje šalyje. Kažkuris iš mūsų darbuotojų maloniai padės Jums (žiūrėkite žemiau pateiktą laišką kaip pavyzdį).

Be to, jei pageidautumėte pasitarti United Church of God dvasininku, mes visuomet džiaugsimės galėdami organizuoti Jūsų asmeninį susitikimą su juo, niekaip dėl to Jūsų neįsipareigodami.

"Iš kur mums žinoti, kad Biblija duota Dievo?" - P.H., Birmingham, Anglija

Kokį liudijimą pripažintų akivaizdžiu skeptikai ir ateistai galėtų kaip įrodymą, kad Šventasis Raštas yra Dievo Žodis? Mūsų dienomis, iš tiesų tai yra tikėjimo klausimas - kuo tu nori tikėti. Pirmiausia žmogus privalo atverti protą ir noriai priimti Jėzaus Kristaus ir Rašto žodžius.

Net tiems, kurie savo akimis matė Jėzų Kristų tarnaujant, sunku buvo patikėti, kad Jis buvo Mesijas, Dievo Sūnus. Reikia tikro tikėjimo, kad pripažintum šį faktą. Kai kas tikėjo, bet dauguma netikėjo (Jono 8:30, 42-46). Kristus sakė: “Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs dėl to neklausote, kad nesate iš Dievo” (47 eilutė). Priklausantys Dievui klauso Jo Sūnaus žodžių ir seka Juo.

Žydai Jėzaus laikais taip klausdavo: “Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!" Jėzus jiems atsakė: “Aš jums pasakiau, tik jūs netikite. Mano darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane. Bet jūs netikite, nes jūs – ne manosios avys. Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane” (Jono 10:24-27).

Ar mes norime klausytis Jėzaus Kristaus balso? Jei jūs priimate Kristų, kuris kalbėjo kaip Dievo Sūnus su dieviškąja galia, tuomet mes galime Jums pateikti tolesnę atsakymo dalį į klausimą: "Iš kur mums žinoti, kad Biblija duota Dievo?" Nes pats Jėzus į tai atsako.

Jis kalbėjo, turėdamas galią, ir dažnai nurodydavo į Senojo Testamento Raštus kaip į įkvėptą Tiesos šaltinį. Jis pracitavo ne mažiau kaip 36 ištraukas iš Hebrajų Biblijos, ir daug kartų nurodydavo į Senąjį Testamentą, tiesiogiai necitatuodamas jo. Jis, be abejonių, pripažino Hebrajų Biblijos teisingumą ir autoritetingumą, mokydamas kitus tikėti tuo, ką kalbėjo Mozė ir pranašai.

Apaštalas Petras rašė: “Nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu” (2 Petro 1:21). Petras parodė, kad pranašiškas žodis atėjo iš paties Dievo, kuris per Šventąją Dvasią naudojosi žmonėmis kaip įrankiais. Apaštalas Paulius paminėjo, kad Dievas kalbėjo per pranašų "Šventuosiuosius Raštus" (Romiečiams 1:2). Jie yra šventi, pats Dievas dalyvavo juos kuriant.

Kartą po savo prisikėlimo Jėzus Kristus pasirodė Savo mokiniams ir tarė: “Tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse” (Luko 24:44). Kiek daug Jėzus kalbėjo ir darė tam, kad išsipildytų pranašystės dėl Jo gyvenimo ir tarnystės!

Senąjį Testamentą Jis, be abejo, pripažino kaip Dievo įkvėptą Žodį. Mato 19:4 Kristus pasakė fariziejams: “Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių 'sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį' …”. Ir po šių žodžių pacitavo Pradžios 2:24, tai yra Mozės užrašytus žodžius. Nepaisant to, Jėzus pasakė, jog tai Dievas Kūrėjas buvo tas, kuris ištarė šiuos žodžius.

Po keturiasdešimčiai dienų Jėzaus pasninko, šėtonas gundė Jį paversti akmenis į duoną. Kristus apsigynėsi, nurodydamas į Hebrajų Raštus, sakydamas: “Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų” (Mato 4:4, pacitavo iš Pakartotino Įstatymo 8:3).

Kristus atmintinai žinojo Senojo Testamento raštus ir pripažino visą, kas buvo atverta patriarchams ir pranašams. Jis pripažino, kad įvykių, aprašyti Hebrajų Biblijoje, realumą, tame tarpe - dangaus ir žemės sukūrimą, Adomo ir Ievos istoriją, tvaną Nojaus laikais ir Sodomos bei Gomoros sunaikinimą.

Prieš paėmimą į dangų Jėzus Kristus perdavė savo įgaliojimus apaštalams tam, kad jie darytų mokiniais visų tautų žmones, mokydami jų laikytis visko, ką Jis jiems įsakė (Mato 28:19-20). Visur, kur tik ėjo, jie skelbė Dievo žodį. To pasekoje daug žmonių atsivertė į tikėjimą ir “jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo [doktrinos]ir bendravimo” (Apaštalų darbų 2:42).

Liudyjimai apie Kristaus gyvenimą ir Jo mokymą buvo užrašyti ir išplatinti. Šie aprašymai vėliau tapo Evangelijomis, naujatestamenių Raštų dalimi.

Paulius sakė, kad jis Evangeliją gavo Jėzaus Kristaus apreiškimu (Galatams 1:12). Turime Petro patvirtinimą, kad jis kai kuriuos Pauliaus laiškus laikė viena iš Rašto dalių (2 Petro 3:15-16).

Taigi Biblija - tai Dievo įkvėptas Žodis. Ją sudaro knygos, parašytos žmonių, bet tai Dievo Šventoji Dvasia įkvėpė jos žodžius. Ji yra iš Dievo!